IV gavėnios sekmadienis C 2016

Baudžia ne Dievo meilė, o daromos nuodėmės

Viena iš svarbiausių Šventojo Rašto tiesų yra ta, kad suverenus Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ne jo pasmerkti, bet jį išgelbėti iš vergovės nuodėmėms (Jn 3, 17). Žmonijos atpirkimas įvykdytas, ir todėl kiekvieno žmogaus atsakas į iki galo nesuvokiamą dievišką gailestingumą tegali būti vienintelis teisingas sprendimas, kai iš pašaknų keičiame mąstymą bei gyvenimo būdą – renkamės Jo tiesą, laisvę ir absoliučią laimę, nes sąmoningai nusigręžti nuo Kristaus yra tolygu atsižadėti savosios ateities Jame ir žengti žingsnį į beprotišką savęs pasmerkimą (plg. Mk 16, 16 ir Jn 3, 18).

Iš pirmo žvilgsnio, regis, nediskretiška kalbėti apie Dievo siunčiamas žmonėms bausmes, nes Jo teisingiausio apibūdinimo prasmę pateikia neseniai popiežiaus Pranciškaus išleistos knygos antraštė „Dievo vardas – Gailestingumas“. Tačiau žvelgiant per tikėjimo prizmę gailestingumas ne tik turi pasiaukojančios meilės, pasigailėjimo, atlaidumo prasmę, bet gali būti siejamas ir su eschatologiniais dalykais. Pavyzdžiui, jei žmogus piktnaudžiauja Viešpaties teikiamu gailestingumu, nuolat nusižengia savo sąžinei elgdamasis neteisiai, ypač į nuodėmės kelią traukdamas kitus, ir manydamas, kad kada nors vėliau per atgailą suspės susitaikyti su Visagaliu, klysta, nes su Juo neįmanoma sudaryti kažkada ateityje būsiančios atgailos sutarties, todėl Dievo žodis be užuolankų byloja: „Kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia kojomis Dievo Sūnų (…) ir įžeidžia malonės Dvasią!“ (Žyd 10, 29; Rom 2, 3; Mt 23, 33; Mt 25, 46; Apr 21, 8).

Taigi daromos žmonių nuodėmės nelieka be pasekmių, nes jos griauna natūralią šio gyvenimo tvarką, pritraukia įvairias bėdas bei kančias ir ypatingą Dievo kūrinį – žmogų – su piktdžiugiškumu „sviedžia“ į tamsiausius šėtoniškos galaktikos labirintus… Katekizmas aiškiai moko: „Kas nieko nenori žinoti apie Meilę, tam ir Kristus nieko negali padėti, tas pats save pasmerkia“. Visuotiniame Teisme, pasaulio pabaigoje, sugrįžus Dievo Sūnui, arba, dar nesulaukus Jo antrojo atėjimo, tuoj po savo individualios mirties akistatoje su Dievu, pasak šv. Jono Kryžiaus, savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome.

Šį sekmadienį Evangelija skelbia žinią apie jaunesnįjį sūnų palaidūną, panūdusį iš tėvo išreikalautą savo palikimo dalį svetur išvaistyti tenkinant savo geidulius (Lk 15). Dievas visada gerbia didžiąją žmogui suteiktą laisvės dovaną net tada, kai iš anksto žino, kad ji bus panaudota savigriovai. Bet šiam jaunam palaidūnui reikėjo priartėti prie savo vidinio sudužimo ribos – vos ištveriamo fizinio alkio, – kad, pagaliau įgytų sveiko proto mąstyti bei elgtis naujaip… Šio sūnaus istorija turi laimingą atomazgą: jo nuodėmingo gyvenimo atkarpa – bausmė už savo tėvo valios paniekinimą – tapo savaip palaiminta kalte, nes pradėjo graužti sąžinę ir laipsniškai pakeitė gyvenimą bei likimą.

Visai kitaip ir nelauktai atsitiko su vyresniuoju sūnumi. Jis iš pavydo į savo buvusį paklydėlį brolį žiūrėjo kaip į šeimos išdaviką ir atskalūną, kuris užsitarnavo ne iškilmingų sutiktuvių, bet pelnytos bausmės. Deja, toks trumparegiškas požiūris vyresnįjį sūnų pastato prie kiaulėms skirto anksčių jovalo, kurio jis turėtų bent paragauti, tai yra kaip jo brolis patirti tam tikrų mąstymo transformacijų, kad susiprotėtų, dvasiškai praregėtų, ir, užuot pykęs, mokytųsi dalintis savo tėvo džiaugsmu…

Iš tiesų Dievas yra išmintingas Pedagogas, nes, ką myli, tam nešykšti griežto auklėjimo, bet viską daro švelniai, atsargiai, glausdamas prie savosios krūtinės… (Žyd 12, 5 – 7). Taigi net kartais sukrečiantys gyvenimo smūgiai, kuriuos turime patirti, nėra tiesiogiai Dievo daromi, bet tik Jo leidžiami visų mūsų didesnei dvasinei gerovei. Pasak šv. Dorotėjaus, jei galvotume kitaip, reikštų, kad elgtumės kaip šuo, kuris puola tik akmenį, užuot puolęs tą ranką, kuri tą akmenį sviedė“. Todėl nederėtų mums skųstis, prisimenant savo išbandymus ir galvojant, kad mus nesėkmės dažnai lanko dėl to, kad Dievui mes savo elgesiu nepatikome ir Jis nuo mūsų atsitolino…

Kai Dievo žodį maldingai medituodami keisime kai kuriuos savo negatyvius stereotipinius vaizdinius pozityviai krikščioniškais, atsidursime dieviškuose laisvės horizontuose ir suprasime, kad besąlygiškai Jis kiekvieną sekundę mumis rūpinasi. Tėvas visada į mus žvelgia per savo Sūnaus išganymo auką. Mokykimės ir mes panašiai viską vertinti.

Kun. Vytenis Vaškelis