Marija Danguje ir su mumis
Mes švenčiame Švč. M. Marijos išaukštinimo Dieve viršūnę – Jos su kūnu ir siela paėmimą tiesiog į dangų. Kai su savo Viešpačiu pasiekusi aukščiausią susivienijimo meilės brandos momentą, Nekaltai Pradėtoji jau daugiau pradėjo priklausyti anapusybės dėsniams, o ne šio pasaulio tvarkai, tada, veikiant Aukščiausiojo galybei, Ji tarsi paukštė giesmininkė išskrido iš gimtosios nuodėmės pažeisto žemiškosios egzistencijos „narvelio“, idant visiems paliudytų, kad kiekvieno žmogaus, ieškojusio Tiesos bei įžengusio į jos išlaisvinančio rojaus prieangius, po šio gyvenimo pabaigos laukia panaši lemtis.
Tačiau tarp mūsų ir Dievo Motinos gyvenimo tikslo bei būdų yra tam tikra takoskyra. Ne Marija, apsaugota nuo bet kokios kaltės sutepties, ryžtingai nėjusi nė į vieną kompromisą su nuodėme ir visą gyvenimą skleidusi tikėjimo, vilties bei meilės dorybių kvapsnį, asmeninių nuodėmių plaktuku kalė savo Sūnų prie kryžiaus, bet mes, būdami nusidėjėliai (žr. Rom 3, 23), pasak popiežiaus Benedikto XVI, „visi turime po lašą anos, Pradžios knygoje atskleistos, mąstysenos nuodų… Sugundytas žalčio žodžiais, žmogus ima įtarti, kad Dievas yra konkurentas, apribojantis mūsų laisvę, ir kad mes tapsime tikrais žmonėmis, jei mes Dievą nustumsime šalin“.
Net krikščionys, pripažindami Dievo įsakymų reikšmę gyvenime, bet, pavyzdžiui, dėl priklausomybių įtakų ar ydų liekanų stokojantys artimesnio santykio su Juo, savo viduje junta susiskaldymo įtampą, kuri juos tolydžio traukia nerti į nuodėmės sūkurį. Žmoguje vyksta dvasinė kova, ir labai svarbu, kad jis, užuot pats vienas nebepajėgdamas prasibrauti pro susipynusių savo minčių brūzgynus, pripažintų asmeninį bejėgiškumą, imtų atvirai vėl gręžtis į Viešpatį ir giliai širdyje, per savo klaidų sutemas, pradėtų išvysti bei patirti Šventosios Dvasios veikimą, primenantį, kad nepaisant visų žmogiškų silpnybių bei nuopuolių, jį Dievas priima tokį, koks jis yra, dar tvirčiau apkabina ir dovanoja jam dalelę transcendentinės artumos, kurią norisi tarsi anuomet Petrui, esančiam ant Taboro kalno, „užsklęsti“ palapinėje…
Dievo Trejybės išganymo planuose Mergelei Marijai buvo skirtas ypatingas vaidmuo. Kaip per pirmąją Ievą į pasaulį atsėlino nuodėmės chaosas ir mirtis, taip per kitą Ievą – Švč. M. Mariją – atėjo Atpirkėjas ir užtekėjo naujo gyvenimo neblėstanti aušra. Kaip Marijos dieviškoji Motinystė tapo atsivėrusiais vartais, pro kuriuos žemės keleiviai yra šaukiami su Kristumi žengti į visos Bažnyčios amžinąjį išaukštinimą, taip mes Jos gailestingumo apsiaustu apvilkti bei užtariančių maldų lydimi, kasdien Jai maldas siųsdami, Jos asmeninio pavyzdžio įkvėpti, mokomės taip gyventi, kad mūsų svarbiausias visos egzistencijos lūkestis – su Tėvu, Sūnumi, Šventąja Dvasia bei Motina Marija susitikti saulėtoje amžinybėje ir Jiems, už viską dėkojant, iš esybės gelmių tarti nuoširdumo kupiną žodį „AČIŪ“, iš tiesų taptų kūnu.
Marija vainikuojama dangaus karalienės nevystančiais laurais, nes Ji drauge su Jėzumi mokėsi klusnumo kentėjimuose (žr. Žyd 5, 8), nes kas su Juo kenčia, su Juo ir bus pagerbtas (žr. Rom 8, 17). Neieškome kančių dėl kentėjimų, bet mokomės klusnumo priimti gyvenimo išbandymus, kurie yra neišvengiami ir atitinka Aukščiausiojo mums ne visada suvokiamus sumanymus. Diena iš dienos dalyvaujame kovoje dėl sąžinės tyrumo ir protavimo skaidrumo. Neužmirštame, kad net Dievo Sūnui dėl mūsų teko paragauti mirties.
Tačiau nei Jėzus, nei Marija niekada nesileido į jokius familiarius pokalbius su klastinga mūsų persekiotoja – nuodėme. Jie ryžtingai atmetė tai, kas veda į mirtį, neturinčią jokios prisikėlimo perspektyvos. Jie buvo visaip mėginti, bet nenusidėjo. Jie paliko amžino gerumo pavyzdį, kad silpnumo valandą atsimintume, į ką turi remtis ir kuo besąlygiškai pasitikėti.
Perfrazuodami vieno teologo mintis sakome: „Jėzaus patepimas Šventąja Dvasia ima vešėti palūžusioje žmonijoje, mūsų santykiuose, muzikoje, sodininkystėje, darbuose ir žaidimuose. Mūsų nepakenčiama puikybė pamažu miršta. Tampame laisvi mylėti Jėzų bei Mariją, taip pat kitus ir visą kūriniją dėl jų pačių gerovės“. Šis gyvenimo kelias mus veda tiesiai link artėjančių ir nesibaigiančių Viešpatyje išaukštinimo švenčių. Kai būsime verti susitikti su Saulėtąja Motina, galime tikėkimės iš Jos pačios lūpų išgirsti nors trumpą, bet paslaptingą Jos išaukštinimo Danguje šlovės istoriją. Tačiau galbūt tada mums drauge su Marija rūpės tik Dievo Širdis, nes joje yra viskas, ko reikia Kristuje išgelbėtam žmogui.
Kun. Vytenis Vaškelis