KRISTAUS KRIKŠTAS C 2016

Visuomenės pūliniai ir Kristus

Kai šį sekmadienį švenčiant Jėzaus Krikšto šventę Evangelija byloja apie atsivėrusį dangaus skliautą, iš kurio pasigirsta aukščiausiojo Dievo balsas (Lk 3, 22), skelbiantis, jog niekas taip nemyli Sūnaus, tik Tėvas (be abejo, ir Šventoji Dvasia vainikuoja šią vienintelio Dievo – trijų Asmenų – meilę), girdime žiniasklaidos balsus, liudijančius, kad daugelis mūsų visuomenės narių serga sunkia širdžių suakmenėjimo liga (Ef 4, 18). Nors dauguma informacijos priemonių vengia tiesiogiai diagnozuoti, jog daugelį žmonių yra apėmęs dvasinio aklumo vėžys, nes tada reikėtų į tą sąrašą įtraukti ir save pačius – tuos žiniasklaidos darbuotojus, kurie apie negatyvius įvykius rašo ir kalba daugiausia iš pesimistinės pusės, tačiau akivaizdu, kad, pavyzdžiui, neseniai mus sukrėtusi žinia, jog Kėdainių rajone tėvas šulinyje paskandino du savo mažamečius vaikus, yra tik blogio aisbergo viršūnė.

Kasmet švenčiame Kalėdų, Naujųjų metų ir kitas šventes, linkime vieni kitiems laimės ir gerovės, tačiau savaime net gražiausi linkėjimai netampa prasmingu įsikūnijimo turiniu, jei jų nepagrindžiame konkrečiais veiksmais, kurie yra būtino žmogaus keitimosi  sąlyga. Ne visuomenės materialinės augimo gerovės rodikliai ir visuotinė technologijų pažanga užtikrina nekvestionuojamą žmogaus laimės tikrumą, bet tiktai atvirai paprastas bei nuoširdus savo sielos veidu atsigręžimas į vienintelį Tikrąjį garantuoja mums tokią malonę, kurios pasaulis net nepajėgus pažadėti (1 Jn 5, 20).

Tačiau kaip besąlygiškai į savo vidų priimti Kristų, jei žmogaus širdyje tebeknibžda visokių netyrų pasitenkinimų troškimų kirminai? Vienintelio kelio pradžia – pagaliau pradėti bodėtis savuoju gyvenimu be Jo. Tik tada, kai asmuo leisis apšviečiamas Jo žodžio bei asmeninio pavyzdžio šviesos, nesivaržydamas suklups prieš Aukščiausiąjį ir sakys: „Viešpatie, gelbėk, nes be Tavo pagalbos aš nepasikeisiu…“

2015 metais amerikiečių sukurtame krikščioniškame filme „War Room“ („Karo kambarys“), rodomame God-Tv svetainėje, vaizduojama jauna tikinčių šeima, kuri dėl vyro ir žmonos ambicijų artėjo prie sudužimo ribos. Šeimą išgelbėjo dažnos bei nuoširdžios žmonos maldos, kai ji, pamokyta vienos dvasiškai brandžios krikščionės, suvokė, kad yra nutolusi nuo Dievo, ir kad tik Jis per jos tikėjimą, pasitikėjimą, Jo žodžio skaitymą, dalyvavimą pamaldose išgydys sužeistą jos širdį, ir tada pradės keistis jos vyro bei dukros gyvenimai… Tai – šeimos istorija, įtikinamai liudijanti, jog Dievas yra susitaikymo ir visokeriopo palaikymo šerdis. Prasminga, kad minėtame filme iškeliamos pamatinės krikščioniškos vertybės, kurios gali ir šiuolaikinės visuomenės gyvybiškai svarbiai ląstelei – šeimai – įpusti naują gaivaus Dievo Dvasios vėjo gūsį.

Kristaus krikštijimas Jordano upėje – tai Šventosios Dvasios patepimas atlikti kilniausią žmonijos išganymo misiją iki galo. Panašiai ir mums, Krikšto sakramentu apdovanotiesiems, yra skirta dykai, bet su įsipareigojančia atsakomybe per Bažnyčią priimti visas Viešpaties dovanas, kurios mus nuves į Jo atilsio šalį (Žyd 4, 1). Viena svarbiausių malonių – tikėjimas, kuris kyla iš Dievo žodžio klausymo (Rom 10, 17) bei maldingo skaitymo. Todėl būtina visuomenei autentiškai bei plačiai skleisti Kristaus mokymo šviesą, kad tie, kurie tiki Viešpatį, nebebūtų maži vaikai, nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, vedančios į klystkelius (Ef 4, 14), bet atsinaujintų savo proto dvasinėje gelmėje ir taptų nauju žmogumi Jame. Tie, kurie kažkada girdėjo apie Dievą, bet tebėra įsisupę į perdėm minimalaus tikėjimo vystyklus, kai kurie galbūt per gyvenimo išbandymus atsivers Jo tiesos šviesai, kuri nušvies tiesų kelią pas Kristų…

Pasak Simone Weil, „visa, kas neturi vertės, vengia šviesos. Čia, žemėje, įmanoma pasislėpti kūne. Atėjus mirčiai, nebeįmanoma. Esi nuogas atiduodamas šviesai. Štai čia ir yra pagal aplinkybes pragaras, skaistykla arba dangus“.

Nors liberalizmo laisvė žmogų vilioja gyventi savo įnoriais, bet iš tiesų ji jį suvedžioja, ir paaiškėja, kad tai – rafinuoto ateizmo atšaka, vedanti į nelaisvę. Kristus atėjo mus išlaisvinti, o ne pavergti. Todėl kuo daugiau visuomenės narių ieškos tiesos ir gyvenimo prasmės, tuo bus laisvesni rinktis gėrį, o ne blogį, tiesą, o ne melą, kels vidines akis į savo Atpirkėją, ir juos Jis visą gyvenimą saugos nuo pagundos nuodėme suteršti savo gyvojo vandens šulinį ir paskui save juos ves nugalėtojų pergalės eisenoje.

Kun. Vytenis Vaškelis