III Velykų sekmadienis C 2013

Žvejoti Jo tinklais 

Kad tvirtai stovėtų ant žemės ir galėtų širdies ilgesio siūlais austi juostą, jungiančią jį su antgamtybe, iš kurios atėjo ir į kurią sugrįžo Dievo Sūnus, žmogaus kūnui reikia juodos duonos, o sielai – Viešpaties tiesos žodžio. Natūralu, kad ir po Kristaus prisikėlimo Jo mokiniai vėl grįžo į įprastus užsiėmimus: veido prakaitu bei triūsu pelnė duoną (plg. Pr 3, 19) ir gaudė žuvį.

Kai Dievas nori žmogui duoti daugiau nei jis mano gausiąs, dažnai jam išmuša pagrindą iš po kojų, kad tasai Juo šiandien pradėtų pasitikėti labiau nei vakar. Ta naktis, per kurią Simonas Petras ir jo bendrai nepagavo nei mažiausios žuvelės, gali simbolizuoti Getsemanės sode besimeldžiančio skausmų Vyro slapčiausių troškimų išsipildymo lūkestį, o auštantis rytas, kai prie Tiberiados ežero pasirodė Kristus, ir mokiniai, nepažinę, kad čia Jis, ir buvo nusiminę dėl beprasmės žvejonės, tai – didžiausia dovana – pats Jėzus, kuris iškart bet kokį žmoguje tūnantį liūdesį gali paversti spalvingu muilo burbulu…

Yra žmonių, kurie, nors neprašo Viešpaties pagalbos, dirba ir juos lydi medžiaginė gerovė. Vieni iš jų sąžiningai pluša, ir tai – savotiška jų malda, turinti atgarsį Anapusybėje. Kitų darbai yra grynai savanaudiški, ir nors neša pelną, bet viduje yra išsipūtęs kirminas, kuris yra panašus į sugedusį lėktuvo variklį, vis trukdo įveikti žemės trauką ir kilti aukštyn…

Tie, kurie darbuojasi pasitikėdami Dievo Sūnumi, tesistengia kaip Jo apaštalai nuolat paklusti Jam ir, nestokodami būtiniausių medžiaginių gėrybių, vilks į savo gyvenimo krantą dvasinių vertybių tinklus, kuriuose „spurdės‘ neprilygstamoji žuvis – pats Jėzus, kuris labiausiai trokšta, kad mes Jo nuolat ieškotume, pagautume ir Juo sotintumės.

Ši stebuklinga žvejonė ir Jo kvietimas pusryčiauti (plg. Jn 21, 12) – ne tik Jo prisikėlimo naujas gyvenimo atsivėrimas, bet tai užuomina į Mišių aukos šventimą: „Ateikite visi pas mane, nes Aš jūsų be galo trokštu bei ilgiuosi jums nesuvokiamu būdu. Aklai pakluskite man ir meskite savo tikėjimo, proto bei širdies tinklus ten, kur mano buvimas akivaizdžiausias, – į eucharistinę mano Širdį. Priimkite bei valgykite Šventojo Rašto žodžio duoną ir visiškai susiliekime per Komuniją, nes Aš jus pasotinsiu savuoju jumyse buvimu, artumu ir palaimingu veikimu, liudijančiu, kad jūs mane tikrai norite mylėti ir tai iš tiesų darote“.

Prisikėlusysis yra Meilė ir todėl Jis pagrįstai kiekvieną iš mūsų klausia, kaip kadaise klausinėjo Simoną Petrą: „Ar myli mane? Ir ar myli mane labiau negu šitie?“ (plg. Jn 21, 15 – 17). Lenktyniauti Jėzaus meilėje – nekonkuruoti su kitais, bet pirmiausia vardan Jo atsisakyti savimylos ir ne perdėtu paslaugumu (norint kitiems įtikti bei sulaukti įvertinimo), o nuoširdžiu bei natūraliu patarnavimu aplinkiniams padėti atpažinti Jėzų, gyvenantį mumyse… Tada sklaidysis netikėjimo nakties rūkai ir Jėzaus prisikėlimo šviesa neišvys vakaro.

Vienas mokytojas paklausė mokinių, kada pasibaigia naktis ir prasideda diena. Vienas sakė: „Kai kiek iš toliau įžiūri gyvulį ir gali pasakyti, tai karvė ar arklys“. „Ne“, – tarė mokytojas. „Kai iš tolėliau matai medį ir atskiri, kad tai – platanas ar mango medis“. „Vėl neteisingai“, – sakė išminčius. „Tai kada gi?“, – paklausė mokiniai. „Kai žiūri į kito žmogaus veidą ir atpažįsti jame savo brolį. Kai žiūri į bet kurios moters veidą ir atpažįsti joje seserį. Jei taip neatsitinka, nesvarbu, kad saulė jau seniai patekėjusi, vis tiek dar yra naktis“.

Kai Jėzus daugybę kartų mūsų klausia, „ar mylime Jį?“, atsakome ne tiek žodžiais, bet veiksmais tardami Jam „taip“ ir visu gyvenimu patvirtiname, kad mūsų dėmesys yra nukreiptas į artimą, kuriame gyvena Jis. O, pasak vieno teologo, ten, kur sutelktas žmogaus dėmesys, ten yra ir jis pats. Vadinasi, visada, kai kitiems dovanojame savo laiką, dėmesį ir panašius dalykus, iš naujo atrandame save…

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content