Žodis, tikėjimas ir gailestingumas –
gyvenimo pokyčių šerdis
Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27). Nors pirmapradė kaltė žmonių vidų užliejo griaunančios destrukcijos tvanu, bet Dievo Sūnaus atėjimas, mirtis bei prisikėlimas sunaikino nuodėmės tamsybių nebūtį, ir Šventosios Dvasios viską perkeičiančiu išsiliejimu įvyko didysis visų žmonijos vaikų sutaikinimas su Dievu Tėvu.
Tai, ką svarbiausia turėjo atlikti Visagalis, Jis įvykdė. Dabar – mūsų eilė. Kad, pagal šio sekmadienio Evangelijos mintį galėtume laimėti amžinąjį gyvenimą (plg. Lk 10, 25), jau seniai yra išmušusi dieviškos malonės valanda kaskart gyvenimu liudyti, jog neabejingai priimame pagrindinį bei nekintantį Dievo meilės priesaką (plg. Lk 10, 27). Mozės įstatymo žinovas, beje, norėdamas Jėzų sugauti kalboje, tarsi iš pradinės mokyklos vadovėlio puikiai išpyškino, kad mylėti Dievą yra svarbiau už viską, o artimą – kaip save patį. Kristus, kiaurai visus žmones pažindamas, užuot jam priekaištavęs, kad jo sugedusioje širdyje ką tik šnypštė veidmainystės gyvatė, už atsakymą (pagal mūsų vertinimo skalę) jam parašė dešimtuką ir paliepė į Dekalogo meilės viršūnę kaip alpinistui kasdien kopti, pasiremiant kasdienių darbų ištikimybės smailia lazda.
Kad būtų aiškiau, kas yra artimo meilė, Jėzus pateikė palyginimą apie gailestingąjį samarietį, kuris anuomet žydui buvo nenaudėlis. Ne žydų kunigas ir levitas, kai tikrai galėjo, ištiesė pagalbos ranką plėšikų sumuštam leisgyviui vyrui, bet bevardis samarietis, kuris tapo visiems ir tūkstančiams metų sektinu modeliu bei dvasinių raupsų naikinimo priešnuodžiu. Į jo galvą ne tik buvo įsismelkusi gailestingumo kiekvienam sutiktam žmogui malonės sėkla, bet svarbiausia, kad savo širdyje tarsi motina įsčiose „nešiojosi“ užgimusios meilės neregimą kūdikį, kurio mažiausias suspurdėjimas jį ragino sau tarti: „Negaliu būti nepateisinamai pasyvus, nedelsiant atsiliepsiu konkrečiu veiksmu ir skubėsiu ypač ten, kur dabar kai kurie mano aplinkiniai pagrįstai tikisi, kad Dievo vardu galėsiu jiems padėti…“
„Ką turėčiau daryti, kad pamilčiau savo artimą?“ ‚‚Nustok nekęsti savęs“. Mokinys ilgai ir rimtai mąstė apie šiuos žodžius ir grįžęs paklausė: „Bet aš save myliu per daug, nes esu savanaudis ir egoistas. Kaip galiu iš to išsivaduoti?“ „Būk draugiškas sau ir tavo „ego“ bus patenkintas. Tai suteiks tau laisvę mylėti savo artimą“.
Senolio žodžiai apie savojo ego patenkinimą reiškia ne netikrajam „aš“ pataikavimą, jo įgeidžių „užmuilinimą“, bet suvokimą, jog reikia liautis per daug save mylėjus, kad ši meilė taptų neproporcingai kaip puikybės balionas išsipūtusi ir vestų į dieviškos tvarkos suardymą, kai savo mintis vertiname labiau nei Dievo ir todėl, užuot vykdę savo pašaukimą, tvarkingai besistengdami mylėti save, to nedarome, nes auganti savimeilė slopina mūsų tikrosios tapatybės „aš“ želmenį. Tada galime patys sau tapti didžiausiais priešais – būti nelemto savyje susiskaldymo liudytojais. Apaštalas Paulius rašė: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. (…) Jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė (Rom 7, 15 – 17).
Taigi tik tuomet, kai žmogus, tikėjimo ir dieviškojo gailestingumo stiprinamas drįsta sulaužyti savųjų egoistinių interesų siaurus rėmus, išeina iš savo žmogiško ribotumo nelaisvės ir, sutardamas su savimi, džiugiai bei laisvai nusišypso prieš jį atsivėrusiam pasauliui. Be abejo, tai – kviečio grūdo apmirimo žemėje rezultatas (plg. Jn 12, 24), tai yra tikrojo apmirimo savo nuodėmingumui gyvenimo kelias, vedantis iš prakeikimo tuštumos į gyvenimo pilnatvę. Pasak Anne Swetchine, turtingi esame tik tuo, ką duodame. O skurstame dėl to, kad atsisakome duoti“.
Tad be perstojo turtėkime Kristumi, nes tada labiausiai panašėsime į patį Dievą, kurio mūsų širdis ir visa būtis labiau trokšta nei mūsų pernelyg racionalus protas. Kai Jėzui paklūsta mūsų širdys, ir nors iš pradžių bei kartais tarsi prisiversdami darome tikėjimo darbus, ateina valanda, kada protas liaujasi spyriojęsis, ir, matydamas tikėjimo gerų darbų vaisius, net pats ima skatinti jo šeimininką: „Irkis, žmogau, drąsiau į gelmę…“
Kun. Vytenis Vaškelis