VI Velykų sekmadienis C 2013

Motinų maldomis vaikai gimsta iš aukštybių

„Paukšte baltasparne, ankstyvą rytą skelbianti, neužmiršk mūsų, likusių pavydo, kivirčų ir išdavysčių balose. (…) O ant kalno, kur girios ošia, kur vilties papartis augina žiedą, ne kiekvienas užlips, bet Tu giesmėmis vis šauk rytą ir vakarą, kad neatsiliktume, kad nepamestume kelio į Širdį“, – tokiomis eilėmis, skirtomis motinai, išliejo savo jausmus poetė Marija Macijauskienė. O Šventoji Dvasia, nematomo balandžio grakščiu sparnų mostu nusileidžianti ant visų tikinčiųjų, ypač ant tų motinų, kuriose užsimezgė naujos gyvybės pradas, idant jos suvoktų, kad tai, kas dabar yra jų viduje, didingiausiojo Dievo yra numatyta būti ne tik Žemėje, bet ir Danguje. Žmogaus gyvybė per prasidėjimo momentą „startavusi“ motinos įsčiose yra šaukiama egzistencinį finišą pasiekti žemiško gyvenimo pabaigoje, kai asmuo savo paskutiniuoju atodūsiu visiems Dievo planams pareikš: „Fiat“ – „tebūnie“- taip, Viešpatie, kaip Tu nori, ir tada, peržengus mirties slenkstį, paaiškės galutinis jo likimas.

Berašant šį straipsnelį, telefonu paskambino viena mergina, kuri paaiškino, kad jai sunku gyventi, nes jos geraširdiškumu dažnai pasinaudoja aplinkiniai, ypač tie vyrai, su kuriais ji artimai bendravo, ir paskui nuo jos nusigręždavo. Dėl to ji susirgo sunkia liga, bijo būsimos operacijos, ir apskritai yra nusivylusi vyrų gimine bei gyvenimu… Pokalbio pabaigoje ji priėmė pasiūlymą nuvykti pas Betliejaus seseris, įsikūrusias Kaišiadorių rajone, ir ten apmąstyti savo gyvenimą, perkainoti vertybes, ir turbūt (po kelių ar keliolikos metų pertraukos) ji pasiryš atlikti išpažintį, kuri padėtų atsisakyti lengvabūdiško gyvenimo būdo, idant ji naujoje šviesoje galėtų suvokti, kad vyrai ir moterys Dievo akyse yra lygiaverčiai, ir viskas priklauso nuo Jo malonės, – giliau pažinsi Jį, tada, užuot kitus niekinusi, labiau gerbs save, aplinkinius ir, supratusi, kad esi pašaukta į santuoką, mels Dievą, kad Jis siųstų tinkamą bei vienintelį vyrą.

Motinos dienos proga prisimename Švč. Mergelę Mariją, kuri savuoju „Fiat“ pažadino gimstančio išganymo aušrą ir, tapusi motinų Motina, geriausiai supranta visų mamų lūkesčius, dovanoja joms savąją motinystės meilę, ypač toms, kurios į Ją kreipiasi malda ir dėl to neragauja karčios depresijos duonos. Kasdien besimeldžiančios bei Dievo žodžiui apmąstyti skiriančios laiko motinos, daro mažus, kartais nelengvus, bet teisingus sprendimus, atsižvelgdamos į savo galutinį tikslą. Nepaisydamos nukrikščionėjančios visuomenės įtakų, jos savo vaikams stengiasi įskiepyti tas moralines vertybes, be kurių neretai ne tik stinga jėgų keistis, bet paprasčiausiai pritrūksta motyvacijos gyventi.

Rašytojas Čarlzas H. Sperdženas rašė: „Negaliu apsakyti, koks esu dėkingas savo gerajai mamai. Dar būdami maži vaikai, mes susėsdavome visi aplink stalą ir eilutę po eilutės skaitydavome Šventąjį Raštą, o mama mums aiškindavo. Po to ateidavo laikas užtarimui – motinos maldai. Puikiai prisimenu, kai kartą mama meldė: „Viešpatie, jei mano vaikai gyventų nuodėmingai, jie žūtų ne todėl, kad ko nors nežinojo. Ir jei jie nesiverš prie Kristaus, mano siela bus priversta liudyti prieš juos“. Ši mintis, kad mano mamai gali tekti liudyti prieš mane, labai giliai pervėrė mano sąžinę ir stipriai sujaudino širdį. Šauktis Dievo kartu su vaikais ir šauktis Dievo dėl jų – tai teisingas kelias, kuriuo nuvesime vaikus pas Kristų“

Galiu paliudyti ir apie savo mamą, kuri, kai sužinojo, jog stosiu į kunigų seminariją, iš pradžių nesidžiaugė, nes neiškart suprato, kad Dievas jaunuoliui dovanoja kilnų dvasininko pašaukimą. Bet, bėgant metams ir matant savo sūnų žengiantį Kristaus nubrėžtu keliu, jos, tėčio bei mano brolio tikėjimas tolydžio augo, ir jų gyvenime buvo ir yra matomi gerųjų darbų vaisiai. Mamos nuoširdi bei pasiaukojimo kupina  malda ir dabar ne tik mus – jos vaikus – kaskart lydi, bet kadangi ji nuolat meldžiasi už giminaičius, pažįstamus ir kitus žmones, ją retkarčiais su švelniu humoru pelnytai pavadinu  maldų malūnėliu…

Viešpaties Jėzaus Motina prieš prisiimdama motinystės pašaukimą, buvo ne tik apsaugota nuo pirmapradės kaltės, bet visu gyvenimu pareiškė, kad Jai Dievo planai, nors dabar ir nesuvokiami, yra aukščiau visko. Ji, anot Origeno, tarsi sakė Dievui: „Štai aš, rašymo lentelė, terašo Rašantysis, ką nori, visa, ko Viešpats nori, tedaro su manimi“.

Tapkime tokiomis rašymo lentelėmis, kuriose nedylančiomis raidėmis būtų įrašyta: „Laiminga tauta, kurioje netrūksta malda gyvenančių motinų bei jų vaikų“.

Kun. Vytenis Vaškelis