Be pagundų nėra išganymo
Tik gundymų atmetimas arba jų priėmimas parodo, ko iš tiesų yra vertas žmogus. Jei jis savo netikrajam „aš“ visada sakytų „taip“, ilgainiui savo viduje leidęs užvaldyti visoms nedorybėms, jose rastų savąjį galutinį bei nebepakeičiamą fiasko, nes blogio užvaldytas asmuo susitapatina su šėtonu. O žmogus, kuris visuomet mintimis ir savo sprendimų vykdymu tiesai sakytų tik „taip“, būtų pats Kristus – į vakaro sutemas nepanirstančios tiesos Saulė. Taigi mes visi esame tam tikrame gyvenimo minčių ir veiksmų amplitudės lygyje, kai dažnai pagundas atmetame, bet neretai ir kai kurioms, deja, pritariame.
Jėzus savo pavyzdžiu (Lk 4, 1 – 13) mus moko, nesileidžiant į menkiausius kompromisus, nedelsiant atmesti visus gundančius priešo siūlymus ir pažadus. Tai – vertingiausias gyvenimo universitetas, kurį baigę gausime tokį diplomą, kuris suteiks mums teisę darbuotis nebe šio pasaulio civilizacijos gerovei, bet kūrybingiausiam „darbui“ – visada šviežiam, džiugiam, nuolatiniu gyvenimo Dieve atnaujinimu trykštančiam, viską apimančiam ir dabar iki galo nenusakomam vienintelio Jo šlovinimui (Apr 19, 5 – 7).
Taigi tik žmogaus pastangos atsisakyti visų pagundų pamažėle padaro tikru žmogumi, panašiu į Ecce Homo ir suteikia malonę širdimi pritarti vienam iš dvasingiausių „Dykumos tėvų“ – Evagrijaus Pontiečio paradoksaliai ištarmei: „Pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas“. Pagundų įveikimas bei ištvėrimas – bilietas į dangų, nes tai yra viso gyvenimo kryžius, kurį nuo savojo lopšio iki Golgotos viršūnės nešė pats Viešpats. Visada bus aktuali šv. Antano Didžiojo įžvalga: „Didžiausias darbas, kurį žmogus gali nuveikti, – sviesti savo klaidas Viešpaties akivaizdon ir iki paskutinio atodūsio tikėtis gundymų“.
Tačiau kaip elgtis, kai kartais atsiduri varginančių pagundų epicentre? Kartą šv. Siluanas Antonietis, kurį Thomas Mertonas pavadino autentiškiausiu XX amžiaus vienuoliu, buvo varginamas piktojo gundymų. Maldoje jis išgirdo tokį Jėzaus pamokymą: „Laikykis pragare ir nenusimink!“ Tai tegul drąsina ir guodžia mus, kuriems dar neteko išgirsti tokių sukrečiančių žodžių, bylojančių apie tokį šiam šventajam leistą išbandymą – visiško Dievo atsitolinimo išgyvenimą, kurį galime sulyginti su Jėzaus išgyventu savitu vienišumu (Mt 27, 46), kai Jis merdėjo ant kryžiaus.
Visiems krikščionims, ištiktiems įvairių pagundų, reikėtų nuo jų ne nutrūktgalviškai bėgti, bet visų pirma klausti: „Jūs iš priešo stovyklos?“, ir tada bematant joms savo mintyse įsakyti: „Jėzaus vardu, eikite lauk“, ir pagundos po maldos pradės silpti… Bet kai kartais (dėl mūsų nebudrumo ar Dievui leidus mus išbandyti) užverda vidinė pasipriešinimo kova, tuomet, kaip moko dvasiniai vadovai, reikia stovėti „kaip įbestam“. Ne tik kontempliatyvūs vienuoliai, bet ir mes galime savaip prisitaikyti šį Evagrijaus Pontiečio pamokymą: „Kol gundymas nesibaigė, nevalia išeiti iš savo celės (…), bet reikia būti joje, kantriai kęsti ir drąsiai pasitikti visus puolėjus, pirmiausia bodėjimosi demoną, kuris slogesnis už visus kitus ir labiausiai užgrūdina sielą. Mat išsisukinėdamas nuo tokių kovų ir jų vengdamas, intelektas tampa nepaslankus, bailus ir linkęs visada pabėgti“. Minėtas dvasinis vadovas net taip liepia: „Vaikščiok, valgyk, gerk, miegok ir nedirbk, tik nepalik celės!“ Kai kartais žmogų apima didelio nusiminimo nuotaika, iš tikrųjų naudinga likti savo namuose ir kažkokį laikotarpį nieko neveikti ir kantriai iškęsti slogią savo būseną, kuri po tam tikro laiko palengvės, arba, jei jau labai sunku melstis, kažkuo užsiimti, be abejo, stengtis nepiktnaudžiauti valgiu ir net vengti alkoholinių gėrimų paragavimo…
Dykumų senolis, arba Poimenas mums duoda gerą patarimą: (…) „Kad žmogus nesirūpintų nuolat savęs klausinėdamas: „Kiek dar turėsiu kęsti šitą gundymą?“, geriau kasdien tekartoja: „Tik šiandien“.
Kai žmogus gundymo valandą prisimena kantrųjį Jėzų ir kviečia Jį pas save, Jis nevėluoja, ateina, ir tada jam iš tikrųjų darosi lengviau, nes pasidalytas skausmas su Juo kartais tampa vos juntamas…
Kun. Vytenis Vaškelis