II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) C 2016

Jo ritmu įsisukti į šokį

Švenčiame per Velykas mums Viešpaties Jėzaus padovanotą gilia ramybe pripildytą malonės gyvenimą, nes Jo linkėjimas: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19) yra skiriami tiems, kurie Jį bei Jo žodžius su tikėjimu priėmė į savo širdį ir todėl tapo kūnu. Kristaus prisikėlimas iš numirusių tam tikra prasme neįmanomas be mūsų prisikėlimo, nes Jis mirė ant kryžiaus ne tik dėl to, kad būtų išaukštintas begalinės savo Tėvo meilės artumoje (Apd 2, 33), bet kad visi Jo krauju atpirkti žmonės galėtų laisvai rinktis Gyvenimą, o ne pasmerkimą (Mk 16, 16). Todėl prasmingai teologas Karlas Barthas sako: „Prisikėlęs Kristus vis dar yra pats sau ateitis“. Taigi Dievas nenori ir net negali būti danguje vien su angeliškomis būtybėmis be mūsų, nes mes Jam (nors mums leista ir kitaip manyti) esame neįkainuojami.

Tačiau kad mūsų dvasinis augimas Viešpatyje tolydžio skleistųsi tikėjimo tvirtumu į ateitį, turime kaskart budėti, kad, iškilus būtinumui, galėtume atsiplėšti, atsiriboti nuo savo netikrojo „aš“, kuris tebetrokšta būti visatos centre ir fokusuotis į tai, kas mus žadina pažinti bei pamilti paprastų ir tikrų vertybių prasmingumą, įsišaknijusį Jame. Pasak Thomo Mertono, „šiaip ar taip Viešpats žaidžia ir linksminasi kūrinijos sode, ir jei mes išsilaisvintume iš apsėdimo, kad tai, ką mes galvojame, yra visa to prasmė, gebėtume išgirsti Jo kvietimą ir sekti paskui Jį Jo slėpiningame kosminiame šokyje. (…) Kai esame vieni žvaigždėtą naktį, kai atsitiktinai pamatome rudenį išskrendančius paukščius, besileidžiančius į kadagyną pasilsėti ir palesti, (…) kai išgirstame seną varlę, vienišą pūkštelėjančią į tylią kūdrą, – tada pabudimas, visų vertybių pervertimas, „naujumas“, tuštumas ir regėjimo grynumas, tampantys akivaizdžiais, leidžia pažvelgti į kosminį šokį“.

Kai „pražilusios“ varlės nerangus, bet ausims mielas pūkštelėjimas sukelia vandenyje gyvybe kvėpuojančius ratilus, žmogus yra kviečiamas nustebti, dar labiau sutelkti dėmesį į tai, ką girdi bei mato, ir jo viduje gali kilti kita banga, skatinanti paprastais žodžiais dėkoti Tam, kuriam priklauso virš vasara kvepiančios pievos grakščiai skriejantis, šilto vėjo pagautas, net vos pastebimas pienės pūkelis. Taigi kai savaip dėmesingas daiktų ir jų savybių matymas veda į tam tikrus apmąstymus, pabunda žmogaus didesnis sąmonės veikimas ir jis dar aiškiau suvokia, kad tai pranoksta jo paties mąstymą, kad yra Aukščiausiasis, kurio protas ir meilė sukūrė tokį gyvybės bei egzistencijos grožį, kuriam neprilygs visos žmonių pastangos kurti visuomenės gerovę, pasikliaujant vien savo kūrybinėmis galiomis, kurios, deja, dažnai esti pripildytos ramybės nerandančių perdėm asmeninių ambicijų…

Todėl Prisikėlusysis, pasirodydamas saviesiems, pirmiausia jiems linkėjo tokios ramybės, kurios pasaulis nepajėgus duoti. Tikroji ramybė – tai ne tik baimių mažėjimas, kai neišvengiamai susidurdami su nelengvais iššūkiais bei išbandymais, pagrįstai viliamės, kad už visų mūsų problemų stovi Nenugalimasis, kuriam pavaldi net mirtis, ir Jis, kiek yra būtina, pasirūpins mūsų saugumu, bet mes esame apdovanojami Jo ramybe dėl to, kad tikėjimo akimis Jį matytume aplinkiniuose ir Jo vardu darytume jiems gera. Kai leisime Jam per mus savo ramybės šviesa apšviesti kitus žmones, tada jie išvys savąsias kitus trikdančias nervingo irzlumo drumzles, pradės abejoti asmeniniu teisumu ir pasuks kitu keliu, nes stengdamiesi išsilaisvinti, ieškos tokio teisumo, kuris yra vienintelė Tiesa, atvedanti kiekvieną į neregėtą laisvės džiaugsmą.

Kai Prisikėlusiojo mokinys Tomas pamatė Jį, gavo pamoką: „Tomai, tu įtikėjai, nes matai. Visada atsimink, – tikėjimas daugiau nei matymas, labiau brangink tai, kas yra svarbiau“, – bylojo Mokytojas (plg. Jn 20, 29). Jei Jėzus būtų norėjęs, galbūt būtų jam taręs kad ir tokius žodžius: „Tomai, dažnai užmerk akis tuščiam pasaulio bruzdesiui ir savo vidumi žvelk tik į mane. Budėk, melskis, medituok Dievo žodį, grįsk juo kasdienybę ir tada galėsi sau tarti: „Tikrai gyvenime tikėjimu yra daugiau prasmės nei pirmenybės teikimui regėjimo dovanai“. Beje, Tomai, už ištikimybę tikėjimui, tavo kankinystės dorybių vainiką laikų pabaigoje angelai nuneš į dangų“.

Tik malone pražydęs tikėjimas šv. Teresės Benediktos širdimi bei lūpomis štai ką galėjo paliudyti: „Dievas yra Meilė, o Meilė yra Gėris, kuris dovanoja save kitiems. Tai – būties pilnatvė, kuri ne užsidaro savyje, o plinta, kuri nori dovanoti save ir daryti kitus laimingus. Šiai beribei Dievo meilei visa kūrinija taip pat privalo atsiduoti“. Viešpats ant kryžiaus raudonais žiedais pražydo ir savąja mirtimi mirties demoną įveikęs sunokino išganymo vaisių, kad juo be paliovos sotindamiesi galėtume su T. Mertonu sakyti: „Esame kviečiami tyčia pamiršti save, vėjais paleisti savo baisų rimtumą ir įsisukti į visuotinį šokį“.

Kun. Vytenis Vaškelis