III advento sekmadienis C 2015

Durys į tikrąją laisvę

Durys simbolizuoja perėjimo laisvę iš vienos erdvės į kitą. Galime rinktis: peržengti durų slenkstį ir atsidurti naujus įspūdžius žadančioje aplinkoje arba pasilikti toje, kuri mums yra labiau pažįstama, artimesnė ir teikianti tam tikrą saugumo bei ramaus gyvenimo garantiją. Kai durys atviros, tarp skirtingų patalpų atsiranda jungiamoji gija, kuri simbolizuoja tam tikrą materialaus bei dvasinio gyvenimo sąlytį, mus kviečiantį tvirtai stovėti ant žemės ir neužmiršti dažnai pakelti maldingą žvilgsnį į dangų. Retkarčiais reikia taip plačiai bei iškilmingai atverti duris, kad visi, kas tik neabejingas tiesai, galėtų klausti: „Tos durys yra vartai – pats Kristus?“ (Jn 10, 9).

Šios durys – Dievo Sūnaus Širdies ir Motinos Bažnyčios vartai, ir kas tik pro juos eis, ypač šiais jubiliejiniais Gailestingumo metais, atras Dievo Tėvo gerumo lobyną. Iš tiesų įspūdinga eisena – pro Vatikano bazilikos duris pirmieji žengė net du popiežiai ir paskui – visa garbingoji dvasininkų, vienuolių bei pasauliečių palyda. Tai – ženklas, liudijantis, kad visi savo gyvenimo pabaigoje turėsime eiti neišvengiamo susitikimo su savuoju Kūrėju bei Atpirkėju procesijoje, kuri nuves mus ten, kur amžinai verti būti būsime. Jei pasinaudosime mums Viešpaties duota galimybe kasdien žengti pro dieviško gailestingumo duris, dar dėmesingiau pažinti Jėzų, apmąstyti Jo žodį ir ką Jis mums suteikė, kad tolydžio galėtume labiau gyventi Jam, tada šiame gyvenime ir anapusybėje Jo gailestingumas pranoks Jo teisingumą.

Gruodžio 8 dieną apie gailestingumo viršenybę popiežius Pranciškus sakė: „Tai bus metai, kuriais kiekvienas turime subrandinti tikėjimą gailestingumu. Kaip labai nusižengiame Dievui ir Jo malonei kai tvirtiname, kad už nuodėmes būsime baudžiami Jo teisme, o ne kad jas mums atleis Jo gailestingumas! Būtent taip.  Turime gailestingumą priešpriešinti teismui. Kiekvienu atveju Dievas teisdamas bus gailestingas. Žengimas pro Šventąsias duris tepanardina mus šiame meilės slėpinyje. Meskime šalin baimę, nes ji netinka mylimiems žmonėms, gyvenkime džiaugsmu, kad susitinkame su malone, kuri viską pakeičia. (…) Šiandien žengimas pro šias duris teįpareigoja mus Gerojo samariečio gailestingumui“.

Iš prigimties mes panašūs į Dievą, nes esame apdovanoti mąstymo galia bei laisve atsakingai daryti sprendimus, kurie nulems mūsų ateitį. Tačiau žmonės renkasi pernelyg skirtingus gyvenimo kelius… Antai neseniai vienam 20 – mečiui iš Panevėžio atsivėrė sostinės areštinės durys, nes jis viršijo greitį, nesuvaldė galingo automobilio ir sužalojo 7 žmones. Tai -skaudi pamoka jaunuoliui ir visiems, kas mėgina piktnaudžiauti savo laisve. Dievas leidžia aptemti jų protui, kai mato, jog tik per sukrečiančius įvykius tuos žmones įmanoma ištraukti iš dvasinio aklumo duobės, kad jie, atsidūrę areštinėje ir išvydę jų laisvę neprotingai veikti varžančias keturias sienas, pagaliau pradėtų kitaip mąstyti: „Kur aš patekau? Iš greitaeigio BMW liuksusinio „kambarėlio“ į patalpą, kurioje esti tik kietas gultas, atviras tualetas, siaura langinė ir vienerios neįveikiamos geležinės durys!“

Ačiū Dievui, kad yra durys, kurioms atsivėrus, atlekia vilties spindulys, žadinantis dvasia apsnūdusį nelaimėlį pagaliau pabusti iš proto kvaitulio miego ir ieškoti tokio pasirinkimo, kuris jam padėtų pirmiausia žengti teisingą žingsnį iš jo vidaus chaoso kalėjimo. Viešpats tikrai nenori nė vieno žmogaus pražūties ir kantriai su visais elgiasi, kad visi atsiverstų (2 Pt 3, 9). Laimingas tas, kuris nepaniekina areštinės durų ir už jų geba pamatyti mažą išsigelbėjimo žiburėlį… O kad jis (ir mes drauge) su Thomu Mertonu imtume ir šitaip klaustume: „Kaipgi priimsiu laisvės sėklas, jei esu įsimylėjęs vergiją, kaip puoselėsiu Dievo troškimą, jei mane užvaldęs kitas, priešingas troškimas? (…) Man patinka mano nelaisvė, ir aš įsikalinu trokšdamas nekenčiamų dalykų ir užkietinu savo širdį tikrajai meilei. Taigi privalau išmokti atsisakyti to, kas gerai žinoma ir įprasta, ir sutikti su tuo, kas man nauja ir nežinoma. Turiu išmokti „palikti save“, idant save atrasčiau pasiduodamas Dievo meilei. Jei ieškau Dievo, kiekvienas įvykis ir kiekviena akimirka mano valioje pasės jo gyvenimo grūdelius, kurie sudygę vieną dieną subrandins milžinišką derlių“.

Jėzus savo garbinguoju Kryžiumi mus visus išlaisvino iš nuodėmės, kuriai vergavome. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Kad žemiškojo gyvenimo finišo tiesiojoje sulauktume malonės žengti pro garbingiausius saulėtosios amžinybės vartus, dabar stengiamės savo kasdienybę grįsti tiesa, kuri padaro mus laisvus, pasak šio sekmadienio Evangelijos, vedamiems Šventosios Dvasios (Lk 3, 16), nuosekliai siekti dvasinio gyvenimo pilnumos.Tegul Ji mus veda ten, kur yra tikrosios laisvės džiaugsmas (2 Kor 3, 17). 

Kun. Vytenis Vaškelis