IV advento sekmadienis C 2015

Kalėdų preliudija

Stebuklo esmė – ne Dievo malonių priėmimas, bet davimas, nes jei nebūtų Davėjo, nebūtų ir gavėjo. Tas, kuriam pavaldi visa kūrinija, panoro su mumis dalytis pačiu savimi. Iš Švč. Trejybės Širdies gelmės išsiveržė viską keičianti Naujiena: žemę aplankys Tas, kuriam Jonas Krikštytojas jautėsi nevertas atrišti kurpių dirželį. Kodėl? Čia „kaltas“ ne tik mastelių skirtumas – Jėzus yra Dievas ir ecce Homo, o Jonas – tik žmogus, bet ir pirmasis aplankymas…

Kai Mergelė Marija sutiko būti Atpirkėjo Motina ir tapo nėščia (pačiam Kūrėjui ketinant apsigyventi žmogaus viduje, negalimas dalykas tampa realiu), Ji iškeliavo pasveikinti savo giminaitės Elzbietos, kuri laukėsi Jono, vėliau padėjusio Jėzui lyginti kelius į akmenuotus žmonių gyvenimus. Natūralu, kad Marijos ir Elzbietos susitikimas buvo užtvirtintas džiaugsmo antspaudu, nes po savo širdimis nešiojo kūdikius, kurių vėliau vienas, kuriam bus skirta mažėti, padės kitam – Vieninteliam – pakeisti žmonijos istorijos raidą. Džiugus Jono Krikštytojo šoktelėjimas motinos įsčiose buvo tarsi ženklas, skelbiantis jo visišką atsidavimą Dievo Sūnui: „Štai aš iki pat mirties būsiu ištikimas Tavo naujojo mokslo pradžios šauklys!“

Kadangi abi motinas bei negimusį Joną užliejo susitikimo džiaugsmo banga, tai neabejotina, kad Marijos viduje spurdantis Jėzus už visus daugiausia buvo Šventosios Dvasios pakylėtas, nes dar prieš savo įsikūnijimą iš anksto žinojo, kas greitu laiku įvyks: dangus ir geros valios žmonės giesmėmis aukštins Gimusįjį, tiesa, vėliau Jo, kabančio ant kryžiaus, nebus pasigailėta, bet viską vainikuos po Jo prisikėlimo iš numirusių visiems naują gyvenimo kryptį nubrėžusi išganymo kelrodė…

Nors anuomet Jonas Krikštytojas buvo pašauktas liudyti Kristaus šviesą (Jn 1, 8), ir per jo asmenį plačia juosta sklido dieviška tiesa, bet jis pats palyginti su Viešpačiu buvo vos įžiūrimas žiburėlis. Tokia yra visų mūsų pašaukimo ir išaukštinimo lemtis: ne save kitiems dalinti, bet per save – Jėzų. Kai išties stengiamės gerai atlikti savąją tarnystę, iškart neabejotinai sulaukiame atlygio – realios su Juo draugystės didėjimo dovanos. Sujaudiname Jo Širdį ir pelnome Jo palankumą, nes, būdami Jo akivaizdoje, suvokiame du dalykus: be dieviškos malonės mūsų egzistencijos vertė sumenksta iki nulio ir ji pakyla iki begalybės, kai savo darbais Jam tariame: „Jėzau, naujai apšvietęs mano būtį, Tu esi vienintelė šviesa, nutvieskianti mano kasdienybės taką, kuriuo aš ryžtuosi taip eiti, kaip tai darė Tavo ir mano Motina“.

Marija Nekaltai Pradėtoji yra tota pulchra – visa graži (Gg 4, 1), ir Joje nėra nei vienos nuodėmės raukšlės. „Mano siela šlovina Viešpatį (…), nes didžių dalykų padarė man Visagalis!“ Koks gali būti didingesnis dalykas, kaip visiškai priklausyti Dievui, įsišaknyti Jame ir be jokios nuodėmės kauburėlio, vien tik iš meilės Jam gyventi Juo ir liudyti Jį?

Žinomas krikščioniškos mistikos atstovas Johannas Ekhartas (Johann Ekhart, 1260 – 1327) rašė: „Dievas tampa Dievu ten, kur kūrinija geriausiai Jį išreiškia“. Mergelės Marijos nekaltumo pilnatvė pritraukė Aukščiausiojo žvilgsnį, ir gražiausias kūrinijos žiedas – būsimoji Dangaus Karalienė – užmezgė tobuliausio klusnumo vaisių: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tai buvo Marijos susitapatinimas su Dievo valia, idant Jis galėtų visiškai susitapatinti su savo Motina, o per Ją, pasak Vatikano II Susirinkimo dokumentų, būtų „galimas kiekvieno žmogaus tapatumas su visais žmonėmis Jėzuje Kristuje“.

 Šv. Chosėmarija Eskriva de Balageras (Josemaria Escriva de Balaguer) yra pateikęs įsimintiną liudijimą: „Tą vasario 16 – ąją, dalindamas Komuniją šv. Izabelės vienuolėms, širdyje kalbėjausi su Jėzumi Kristumi ir be žodžių Jam rodžiau tą patį, ką dieną naktį vis kartodavau: „Aš Tave myliu labiau nei šitos“. Staiga, – priduria jis, – be žodžių supratau: „Meilė įrodoma darbais, o ne gerais ketinimais“. Tą akimirką kuo aiškiausiai pamačiau, koks esu nedosnus, ir atmintin grįžo daugybė, regis, nereikšmingų smulkmenų, į kurias nekreipiau dėmesio. Jos man padėjo aiškiai suvokti, koks buvau nekilnus. O Jėzau! Padėk savo asiliukui tapti didžiai dosniam. Darbai! Darbai!“

 Didysis Dievo Sūnaus darbas jau yra atliktas: Jis gimė ir mirė, kad mes amžinai gyventume Jame. Jei kasdien augsime Jo dovanojamu tikėjimu, negalėsime būti nedosnūs gerumo darbais aplinkiniams. Tik duodami Kristų kitiems suvoksime, kokią didingą Kalėdų dovaną mes savo viduje turime.

Kun. Vytenis Vaškelis