II advento sekmadienis C 2015

Jo gailestingumas mums

Gailestingumą pažįstame pagal jo vaisius. Jei kas nors, užmiršęs savo poreikius, pavyzdžiui, išklauso įvairių gyvenimo bėdų prispaustą besiskundžiantįjį, kai gali, dalykiškai jam pataria, jei reikia, sušelpia ir bet kuriuo atveju jį palydi su malda, toks žmogus turi niekada nenykstančio gailestingumo lobio dalį savo viduje ir palankumą Viešpaties artumoje. Tikintysis, nesigirdamas savo gerais darbais ir pernelyg nesvarstydamas, kad net savo mažu, bet nesavanaudišku altruistiniu dvasiškai kenčiančiojo pagerbimu prisideda prie visuotinės Dievo Karalystės, dėl kurios buvo sumokėta tokia didelė išpirkos kaina (Mk 10, 45), plėtimosi, išties geriausiu būdu pašlovina Jėzų (Mt 25, 40). Be abejo, tik iš nuoseklaus dvasinio gyvenimo – maldos bei Dievo žodžio apmąstymo – malonei veikiant užauga tikri veiklaus gailestingumo vaisiai, kurių „nebenušaldys“ bekompromisis Mokytojo įspėjimas: „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6, 46).

Aukščiausio gailestingumo forma yra žmogaus sukūrimas ir žmonijos atpirkimas, Dievui iš anksto žinant, kad net ir tada, kai Išganytojas, mirdamas ant kryžiaus, visiškai sutaikys žemę su dangumi, visais laikais netruks žmonių, kurie savo gyvenimo būdu tarsi sakys: „Dievo Sūnau, netrukdyk mums taip elgtis, kaip norime! Be Tavęs mums gyventi lengviau, nes Tavo įsakymai mus tik varžo…“ Žinoma, Viešpats gerbia laisvę net ir tų asmenų, kurie ja  piktnaudžiauja. Bet Jis niekada į neištikimuosius nenumoja ranka. Jėzus akylai viską mato, ir kai pastebi, jog kas nors už juos nuoširdžiai meldžiasi, suvirpa Jo Širdis, ir Jis leidžiasi permaldaujamas, pasigaili skaudžiai klystančiųjų ir darsyk mėgina (veikdamas išradingiausiai, bet visada gerbdamas savųjų „oponentų“ laisvę) atvesti juos į sveiką protą ir pagaliau nuvesti pas savąjį Tėvą…

Štai kodėl popiežius Pranciškus, neseniai viešėdamas Afrikoje, lapkričio 29 dieną iškilmingai atverdamas Bangio arkivyskupijos katedros duris ir faktiškai pradėdamas Gailestingumo jubiliejaus šventimą, bylojo apie didžią pašaukimo dovaną – savuoju tobulumu panašėti į dangiškąjį Tėvą. Jis sakė: „Vienas iš šio tobulybės pašaukimo reikalavimų yra meilė priešams, kuri draudžia pagundą kerštauti ir nepasiduoti nesibaigiančiam kerštavimui. Jėzus įsakmiai paryškina šį esminį krikščioniškojo liudijimo aspektą (Mt 5, 46 – 47). Todėl Evangelijos darbuotojai visų pirma turi būti atleidimo kūrėjai, susitaikymo žinovai, gailestingumo ekspertai. Tokiu būdu galėsime padėti savo broliams ir seserims „irtis anapus ežero“, atskleisdami jiems mūsų jėgos, vilties ir džiaugsmo paslaptį, kurio šaltinis yra Dievas, nes remiasi tikrumu, kad Jis valtyje su mumis. Taip, kaip darė apaštalams duonos dauginimo metu, Viešpats paveda mums savo malones, kad ir mes eitume jas visur dalinti skelbdami Jo žodį“.

Kad tinkamu ir savitu būdu galėtume kasdieniais veiksmais atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą tapti gailestingumo ekspertais kitiems, reikia dar įdėmiau pažvelgti į savo vidų, malonės šviesoje atvirai bei kritiškai įvertinti savuosius charakterio trūkumus, iš jų kylantį  aplaidumą bei nepateisinamai daromus nors mažus kompromisus su sąžine. Advento metu dar kartą atlikta dėmesinga atgaila tegul ne tik mus veda visiško susitaikymo su Dievu, savo artimu ir pačiu savimi keliu, bet padeda užčiuopti aukso gyslą – atnaujintu vidiniu žvilgsniu taip žvelgti į visus gyvenimo dalykus bei reiškinius, kad iš tiesų norėtume stengtis visur bei visada pirmenybę teikti nemaraus Aukščiausiojo planams…      

Viešpats šv. Faustinai Kovalskai vidiniu būdu kalbėjo: (…) „Kai siela pamato ir pažįsta savo nuodėmių sunkumą, kai prieš jos akis atsiveria visas baisumas, kuriame ji yra, tegu neišsigąsta, bet su pasitikėjimu tepuola į mano gailestingumo glėbį, kaip vaikas į mylimos motinos rankas. Šios sielos turi pirmenybę mano gailestingoje širdyje, jos turi pirmenybę į mano gailestingumą. Pasakyk, kad nė viena siela, kuri šaukiasi mano gailestingumo nebuvo nuvilta ir nepatyrė pažeminimo. Ypatingai artimos man tos sielos, kurios pasitiki mano gerumu. O jei nuodėmingieji pažintų mano gailestingumą, jų tokia daugybė nežūtų. Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tegu visa žmonija pažįsta mano gailestingumą. Tai – paskutiniųjų laikų ženklas, po jo ateis teisingumo diena. Kol laikas, tebėga prie mano gailestingumo, tegu naudojasi krauju ir vandeniu, kuris ištryško iš mano šono“.

Nors dieviškasis gailestingumas yra beribis, bet jo laikas yra limituotas. Todėl turime nedelsti ir sakyti: „Ne rytoj išauš mūsų vidinio atsinaujinimo diena, bet šiandien, štai dabar yra nepakartojamos malonės metas imti ir kaip laukiniam žiedlapiui, trokštančiam rytmečio saulės, atverti maldoje Dievui savo širdį ir prabilti: „Štai aš, Viešpatie, esu Tavo tarnas, padaryk mane savuoju bendradarbiu ir Tavo gailestingumo lataku aplinkiniams!“

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content