XI eilinis sekmadienis C 2010

Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis

Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti ativirusines programas. Kai buvau dar labai jaunas, Šventosios Dvasios veikiamas, atsisakiau man tėvo peršamos pelningos karybos karjeros ir kitų aukštuomenės pasaulio vilionių. Kai tai padariau, pajutau, kaip manyje išaugo dvasios laisvės sparnai, ir aš pasiaukojau Viešpačiui Jėzui bei pradėjau taip Jam tarnauti, kad dabar su Juo galiu amžinai karaliauti“.

Mes žinome, kad tu, Antanai, Dievo žmogau, besiverždamas į nežemiškas aukštybes, 1210 metais palikai savo šeimos jaukų židinį ir įstojai į Lisabonos (tavo gimtojo miesto) šv. Augustino vienuolių kongregaciją. Tačiau neilgai ten meldeisi ir gilinaisi į teologines studijas. Kai tave pasiekė žinia, jog 1220 metais Maroke buvo nukankinti penki pranciškonai misionieriai, į tavo širdį įsmigo nauja – šv. Pranciškaus Asyžiečio beribio atsidavimo Jėzaus idealams – strėlė, ir tu užsidegei troškimu tapti pranciškonu. O kai 1221 metais Asyžiuje susitikai su neprilygstamu šv. Pranciškumi, tada jūsų širdys, susiliejusios maldoje, dar labiau pradėjo plakti Kristaus Širdies taktu.

Istoriniai šaltiniai mena, kad tu, šv. Antanai, buvai apdovanotas taip įtaigiai su Dievo Dvasios liepsna skelbti Jėzų, kad neužmirštamasis popiežius Jonas Paulius II po kelių šimtmečių apie tave, Viešpaties tarne, rašys: „Kristus buvo jo gyvenimo pamatas. Evangelinės dorybės, ypač dvasios neturtas, romumas, nuolankumas, skaistumas, gailestingumas, taikos ryžtas nuolat iškildavo jo pamoksluose“.

Nors, didis pamokslininke šv. Antanai, per tavo skelbiamą Dievo žodį ir sektiną asmeninį pavyzdį žmonės atsiversdavo ir tapdavo naujais kūriniais Kristuje, tačiau tau iš savo klausytojų yra tekę patirti ir skaudų nedėkingumo kartėlį. Antai, kai kartą į Riminio miesto gyventojų širdis sėjai mūsų Mokytojo tiesų sėklas, tąsyk nuo klausytojų abejingumo ledo sukaustytų širdžių skelbiami Evangelijos deimančiukai, deja, byrėjo kaip žirniai, atsimušę į sieną…

Bet tada tu, didysis Dievo mylėtojau, nenusiminei ir kreipeisi į klusnesnius Viešpaties kūrinius – jūros gyvius, ir įvyko tai, ko niekas, išskyrus tave, nesitikėjo: žuvys, išnirusios iš vandens, įdėmiai klausėsi tavojo balso. Ne tiek svarbu, ar jos ką nors suprato, ar ne. Svarbiausia, kad anuomet Riminio miestiečiai, išgirdę apie šį stebuklą, galėjo darsyk pasvarstyti: kodėl jų širdys buvo tokios nejautrios Dievo žodžiui?

Jei kas nors atsidusęs sau tartų: „O kad ir šiais laikais būtų panašių stebuklingų ženklų, tada greičiau žmonės atrastų Kristų ir pradėtų keistis“, paaiškinimas galėtų būti toks: visi stebuklai – vieno Dievo prerogatyva. Jis geriau nei mes žino, kada, kaip ir kokius juos reikia daryti.

Tačiau, pavyzdžiui, internetas kaip nuostabių žmogaus galių kūrybiško panaudojimo priemonė, kurios dėka bet kuriuo paros metu galime matyti įvairių pasaulio televizijų krikščioniškas laidas, skaityti bei žiūrėti mūsų tikėjimą stiprinančius straipsnius ir įvairius vaizdo įrašus (beje, internetas, naudojamas piktavalių asmenų blogio pasauliui plėsti, tada tampa mirties kultūros vėzdu), – argi jis tam tikra prasme neįtraukiamas į Dievo stebuklų sąrašą, nes tiesiogiai prisideda prie visuomenės gėrio kūrimo – dieviškosios karalystės augimo? 

„Taip, – atsakys sąmoningas tikintysis, – tai ir daugelis kitų dalykų yra Visagalio veiklos raiška, kai Jis, kaip amžinasis variklis, įkvepia ir ragina kiekvieną žmogų dėl Dievo Karalystės plėtros panaudoti visus jam suteiktus gabumus ir išnaudoti visas priemones bei galimybes“.

Tačiau „ne“ tars indiferentiškai nusiteikęs individas ir pridurs: visi technologiniai ir kiti įvairūs žmonių laimėjimai yra grynai jų pačių pastangų stulbinantys rezultatai. 

Jei dieviškos išminties vyras šv. Antanas galėtų mums dabar iš Dangaus prabilti ir pamokyti, kaip reikia padėti perdėm vartotojiškiems žmonėms grįžti pas Viešpatį, galbūt tokiais ar panašiais žodžiais į mus kreiptųsi: „Ir XXI amžiuje daug Žemėje yra žmonių, kurių širdį tebedengia Dievo nepažinimo gaubtuvas (2 Kor 3, 15); jie kūrinius iškelia aukščiau paties Kūrėjo. Tačiau koks didingas atsivertimo stebuklas įvyksta kai kurių asmenų gyvenime, kai jie savo esybe išdrįsta atsigręžti į Viešpatį: jų tamsių ambicijų gaubtuvas nukrinta (2 Kor 3, 16) ir jie pagaliau į viską pradeda žvelgti bei viską vertinti skaidriu tikėjimo žvilgsniu. Tai dovanų dovana, kuri visais laikais pirmiausia suteikiama tiems žmonės, kurie jos ieško, už kuriuos su tikėjimu bei pasitikėjimu meldžiamasi, už jų atsivertimą aukojamos įvairios kančios ir jiems skelbiamas Dievo žodis“.

Šventasis Antanai, tu visu savo gyvenimu ir žodžiais iki pat paskutinio kvėptelėjimo (po sunkios ligos mirei – buvai Viešpaties paimtas – 1231 m. birželio 13 d.) liudijai Jėzų, dėl kurio visko atsisakei, viską laikei sąšlavomis, kad tik laimėtum Jį ir būtum Jame (Fil 3, 8 – 9). 

Šlovingasis Dangaus gyventojau, padėk mums pasiekti amžinuosius Tėvo namus, nes tiktai tenai džiaugsmingai stebėdamiesi suprasime, kokie be galo Jam buvome, esame ir nuolatos būsime brangūs! 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 06 13