V VELYKŲ SEKMADIENIS C 2016

Meilės kalba

Mylint Dievą neįmanoma nemylėti artimo ir savęs. Jei kas nors sakytų, kad tarp meilės Dievui ir artimui kartais esti takoskyra, klystų, nes kai mylintysis savąja būtimi glaudžiasi prie mylimo Viešpaties, tampa perkeistas, tolydžio įgyja vidinės laisvės užtaisą, kuris, malonei veikiant ir atsiradus progai, susprogdina įvairių jo žmogiškų silpnybių bei neryžtingumo užtvaras, ir, Jo akivaizdoje pasvarstęs, stengiasi spontaniškai bei nuoširdžiai patarnauti ypač tiems, kuriems reikia pagalbos. Be abejo, šiame kitiems gera darymo kelyje dažnai ir suklysime, nes dėl tikėjimo pažinimo stokos, valios ir charakterio silpnumo ir nenuoramos savimeilės veikimo, priimsime ir klaidingus sprendimus, nes viską ir visuomet daryti gerai sugeba tik pats Viešpats (Mk 7, 37). Vis dėlto mokysimės iš savo klaidų, ir, pirmenybę teikdami Jo planams, atsiribosime nuo prieraišumo kūriniams, kurie daugiausia kenkia mūsų bendravimui su Dievu…

Šv. Kryžiaus Jonas apie šį pavojų rašė: „Mylintis kūrinį pasilieka taip žemai ir tam tikra prasme žemiau už tą kūrinį, nes meilė ne tik sulygina, bet ir palenkia mylintįjį tam, ką jis myli. Todėl siela, ką nors mylėdama, tampa nepajėgi tyrai vienytis su Dievu ir būti perkeista į Jį, nes kūrinys dėl savo žemumo daug mažiau pajėgia priimti Kūrėjo aukštumą, negu tamsybės šviesą“. Suprasdami, kad pernelyg į save įsileisdami tai, kas žemina mūsų orumą ir daro mus panašesnius į tuos dalykus ir daiktus, su kuriais tapatinamės, stengsimės daryti tokius sprendimus, kurie atlieptų Dekalogo meilės įsakymą, nes viską lemia atliktas pozityvus valingas veiksmas, o meilės jausmai tebus tik teisingo sprendimo skanus vaisius. 

 Prieš dvidešimt metų į atmintį yra įstrigęs vienos vienuolės, labai sunkiai sergančios, pakili veido išraiška ir ištarti žodžiai, aiškiai bylojusieji, kad ji vardan Jėzaus aukoja savo negalią ne tik už aplinkinius… Ji, ligos prikaustyta prie lovos, kitais rūpinosi labiau nei medikai ja pačia. Jos paprasta dėkingumo šypsena, priimant Ligonių sakramentus, liudijo, kad jos širdis yra sklidina dieviškojo gailestingumo… Tai – vienas iš Dievo inspiruojamos meilės pavyzdžių, kai žmogus supanašėja į Tą, kuris jam yra svarbiausias.   

Dideli dalykai prasideda nuo mažų. Ne tik minėta ligonė metams bėgant galėjo įgyti tokią dvasinę brandą, kuri gyvojo vandens gaivia srove tryško per jos silpną kūną, bet ir kiekvienas asmeniškai esame kaskart Dievo šaukiami: „Drąsiau atsisakyk tų dalykų, kurie tau trukdo vis labiau panašėti į mane, ir įgysi laisvę suvokti bei veikti: mylėti mane – tai visada gera daryti savo artimui, kuriame aš gyvenu!“

 Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, pavyzdžiui, kitą pagirti, paskatinti, jam padėkoti už gerą poelgį yra toks mažmožis, kad neverta apie tai kalbėti. Bet jei tai daroma be kokių nors žmogiškų išskaičiavimų, tada mes tampame malonės įnagiais, per kuriuos gerumo energija liejasi į kitų širdis. Nors kartais pagirdami artimą galime jį paskatinti savimi puikuotis, bet jei tai darome be jokio noro jam įtikti, be pataikavimo, tada per mus gėris paveiks tą, kuriam iš tiesų reikia draugiško niukso į „pašonę“. Antai legendinis tenoras Luciano Pavarotti sakė: „Niekada nesužinosite, kokį, net ir menką padrąsinimų pluoštą su savimi nešiojasi artistas, kaip jam svarbu draugiškas patapšnojimas, viltingas mokytojo žodis. Manau, kad taip vadinamas pasitikėjimas savo jėgomis glūdi mūsų talente, tačiau esu įsitikinęs, jog tokie padrąsinimai yra būtini“.

Jėzus moko, kad vienas kitą mylėtume, kaip Jis tai darė (Jn 13, 34). Tai, atrodo, žmogui neįmanomas pasiekti idealas. Bet Jis mums nesako, kad jau šiandien kaip sakalai turime pakilti į artimo meilės viršukalnes. Tai – kasdienės mūsų pastangos, pradedant nuo maldingo  žvilgsnio nukreipimo į Dievą, save, o paskui – ir į artimą.

Nors sutuoktiniai Normas ir Džina buvo krikščionys, kurie sekmadieniais drauge eidavo į pamaldas, bet žmona skundėsi, kad jai trūksta paprasčiausių pokalbių ir laiko leidimo kartu su vyru, o jis galvojo, kad rūpinimasis šeimos, ypač buities, gerove yra pirmasis jo tikslas. Kai jiedu, nuėję pas šeimos psichologą, atvirai ir nuosekliai išsipasakojo, kas slėgė jų tarpusavio santykius, Normui galvoje prašviesėjo ir jis tarė Džinai: „Pirmą kartą gyvenime supratau, ką tu turi omenyje, sakydama, kad mes nesikalbame. Man atrodė kitaip, nes tavęs kasdien klausdavau, kaip išsimiegojai… Dabar supratau: tu nori, kad aš kiekvieną vakarą prisėsčiau šalia bent penkiolikai minučių, mes žiūrėtume vienas į kitą ir kalbėtumės…“ Ji atsakė: „Man tai būtų rojus…“  Štai kiek kartais reikia – tik keliolikos prasmingų minučių, kad vyro ir žmonos santykiai keistųsi iš esmės.

Ar pastebiu savyje keitimąsi, kuris yra Jo meilės vaisius?

Kun. Vytenis Vaškelis