X eilinis sekmadienis C 2013

Nerimstantis sąžinės balsas 

Žmogaus dvasinį turtingumą ir skurdumą apibūdina jo sąžinės lygmuo. Ne veltui sakoma: sąžiningas žmogus ir asmuo – be sąžinės. Tiesa, nereikia suprasti, kad jei individas elgiasi nesąžiningai, tai tarsi jam Kūrėjas būtų pašykštėjęs tos intuityvios prigimtinės duotybės, kurios veikiamas gali daryti konkrečius moralinius sprendimus. Nors kiekvienas žmogus apdovanotas sąžinės vidiniu balsu, kuris visada jį skatina priimti protingą sprendimą ir vengti bloga, darant gera, bet jis dėl įvairių motyvų bei vidinių sužeidimų gali piktnaudžiauti savo laisve ir rinktis blogio kelią, kuris sąžinės balsą uždusina bei numarina.  „Jie (pagonys) įrodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 15), – byloja apaštalas Paulius aiškiai liudydamas, kad žmogaus viduje yra įrašytas vidinis teisingumo principas, ir jam negalima uždegti raudonos šviesos.

Viena Afrikos legenda pasakoja apie seną vadą, kuris turėjo patikrinti savo jauno įpėdinio išmintį. Vadas liepė vaikinui paruošti du patiekalus. Pirmasis turėjo būti pagamintas iš geriausių gyvenimo dalykų, antrasis – iš blogiausių. Vadui atnešė ragauti pirmąjį patiekalą. Tai buvo karvės liežuvis su daržovėmis. Į vado klausimą, kodėl jis pasirinko liežuvį, jaunuolis atsakė: „Liežuvis yra viena geriausių mūsų kūno dalių. Jis skelbia tiesą, kuri padeda žmonėms tobulėti. Jis gali kalbėti apie meilę ir kitus gerus dalykus ir tokiu būdu telkti mūsų gentį“. Vadą toks atsakymas nudžiugino ir jis ėmė laukti antrojo patiekalo, kuris buvo lygiai tas pats liežuvis. Vaikinas paaiškino: „Liežuvis yra ne tik geriausia mūsų kūno dalis, bet ir blogiausia, nes gali skleisti pyktį ir panieką, gniuždyti žmones ir atimti iš jų paskutinę viltį. Jis gali sugriauti mūsų genties gyvenimą labiau negu koks nors ginklas“. Senolis suprato, kad jis teisingai pasirinko įpėdinį.

Kaip jis suvokė savo padaryto sprendimo teisingumą? Vadovaudamasis savo aukštesniuoju intelekto koeficientu (IQ), sąžinės balso skaidrumu ir gyvenimiška patirtimi, jis priartėjo prie dieviškojo Apreiškimo lobyno žodžių tiesos: „Išmintingųjų liežuvis dalija žinojimą, o kvailųjų burna išlieja kvailumą“ (Pat 15, 2).

Perdėm vartotojiškoje visuomenėje matome augantį sąžinės deficitą, nes didelė jos narių dalis „nejaučia sąžinės graužimo“ (Sir 20, 21) už savo klaidingus poelgius. Vis daugiau žmonių nebelaiko kaltės nuodėme, nes ypač liberali, rėksmingoji, sensacijų besivaikanti ir nuo moralinių „varžtų“ ištrūkusi žiniasklaida daugeliui skiepija tokį pseudomodernaus gyvenimo būdus (jų esmė – kiek tik įmanoma iš šio gyvenimo iščiulpti visus malonumų syvus), iš kurių sklinda moralinių puvėsių tvaikas, užnuodijantis ypač jaunimo sąžinę.

Klaidingos sąžinės bacilų epidemijai sklisti gera terpė atsiranda ir dėl to, kad žmonės neįsileidžia į savo vidų Kristaus ir Bažnyčios mokymo šviesos, nes jie pilni savos tamsos: veikiami blogų pavyzdžių, geidulių, tenkinimo, godulystės ir valdžios troškimo, maištavimo, visų autoritetų atmetimo ir panašių įtakų. Įvairios blogybės, išeidamos iš žmogaus vidaus, teršia jį patį ir skaudžiai kenkia kitiems (plg. Mt 15, 19 – 20).    

Vienintelis Kristus geriausiu būdu (be perstojo liedamas gailestingumo sroves) padeda sugrįžti į savo gelmes kiekvienam, kuris veidu atsigręžia į Jį. Įsileidus Jį į savo vidų, atgimsta žmogaus sąžinė ir jis suvokia, kad, pasak, Emanuelio Swedenborgo, pati „sąžinė – tai Dievo buvimas žmoguje“.

Iš tiesų, jei daugelio sąžinė atsinaujintų Viešpaties malonėje, pradėtų drebėti piktojo karalijos pamatai ir sutrupėtų blogio citadelių bokštai. Tada griūvančios nuodėmių sienos bylotų, jog žmonija, su tikėjimu bei malda priimdama į širdį Dievo žodžio šviesą, leidžia ir trokšta, kad jos sąžinė būtų ugdoma visagalio Dievo, kuris jai visa esatimi čia ir dabar padeda panašėti į Jį.

Kun. Vytenis Vaškelis   

Scroll to Top
Skip to content