Skelbti tiesą ir ja gyventi
Jėzus, kalbėdamas apie galilėjiečius, kurie buvo nužudyti prefekto Poncijaus Piloto įsakymu (Lk 13, 1), tai liudija ir istorikas Juozapas Flavijus, pabrėžė, kad tų žuvusiųjų asmeninės kaltės nubuvo didesnės už visų kitų galilėjiečių nuodėmes. Taigi įvykusių nelaimių apimtys nėra tiesiogiai proporcingos nuo jų nukentėjusiųjų moralinio nuosmukio lygiui. Visiems esminė Jėzaus žinia yra tokia: jei tiesos atžvilgiu žmonių mąstymas ir jų vidus nesikeičia, tada jie nepriima jiems skirtos didžiosios laisvės dovanos, kuri vienintelė iš pagrindų taip gali perkeisti žmogaus būtį bei jo gyvenimo būdą, kad jis vis labiau toltų nuo savojo netikrojo „aš“ ir panašėtų į Tą, nuo kurio priklauso kiekvieno kūrinio likimas.
Atsiversti – savąjį teisumą atiduoti Viešpačiui ir norėti bei leisti, kad Jis mus panardintų Jo tiesų vandenyne, kuriame iš tiesų žmogus geriausiai įprasmina savo gyvenimą tikėjimu į Evangeliją, nes yra atėjęs jos vykdymo metas (Mk 1, 15). Atsiversti – kasdien rinktis tai, kas Dievo požiūriu yra teisinga, kilnu ir naudinga žmogaus ir jo artimųjų išganymui. Rūpindamasis kitų gerove, žmogus mokosi mylėti save kaip jį dėl to, kad, skelbdamas bei liudydamas Dievo žodį, pats nepasidarytų atmestinas (1 Kor 9, 27).
Čia gali būti tam tikras neatitikimas: pavyzdžiui, kunigas, vienuolis ir katechetas, malonės veikiami, autentiškai skelbia aplinkiniams Šventojo Rašto išmintį, ir viešumoje jų elgesys atrodo nepriekaištingai. Bet pasitaiko, kad kai kurie minėti asmenys (be abejo, ne tik jie) turi tokių vidinių, dvasinių, psichologinių sužeidimų ir nuodėmingų priklausomybių liekanų, kurių kiti nepastebi, tačiau juos pačius tai savaip vargina bei trukdo su pilna jėga ir šviežiu pasišventimu atsiduoti vis uolesniam savojo pašaukimo vykdymui…
Apie kartais sukylančius įvairius gundymus, kuriuos būtina iškęsti ir atmesti, įžvalgiai rašo Simone Weil: „Kai vyksta kova tarp valios, atsidėjusios kokiai nors pareigai, ir netikusio troškimo, eikvojama energija, susijusi su gėriu. Įsikabinusius troškimo dantis reikia iškęsti pasyviai, kaip kančią, kuri verčia mus pajusti savo menkystę, ir išlaikyti dėmesį, nukreiptą į gėrį. Tada pakylama į aukštesnį energijos kokybės lygmenį. Pavogti energiją iš troškimų, atimant iš jų kryptį laike“. Taigi tūkstantį kartų verta sau tarti: dvasinio gyvenimo nuolatinis puoselėjimas yra tikrojo augimo Dieve garantija, nes pasidaro nebeįmanoma atsisakyti savasties, pripildytos dieviškos Esaties.
Kai mūsų mintis, žodžius bei veiksmus apšviečia Šventoji Dvasia, tikėjimo liudijimas įgyja skelbiamų žodžių aiškumą bei teisingų veiksmų konkretumą. Bet jei tikintysis, praradęs budrumą, ima labiau pasikliauti savimi nei pasitikėti malonės veiksmingumu, klysta, nes, pasak neseniai per homiliją bylojusio popiežiaus Pranciškaus, „kalbėti ir nedaryti“ yra apgaulė. (…) Kiek daug tėvų, kurie sakosi esą katalikai, tačiau neranda laiko savo vaikams, su jais nepažaidžia, jų nesiklauso. Galbūt jie ir savo tėvus palikę senelių prieglaudoje, tačiau visuomet yra užimti ir negali jų aplankyti, tiesiog apleidžia. Tačiau jie giriasi, kad yra dideli katalikai, priklauso bažnytinei organizacijai. Betgi tai yra „kalbėjimo religija“.
Dievo gailestingumas aplanko tuos, kurie turi drąsos su Juo diskutuoti apie tiesą, apie padarytus ir nepadarytus dalykus, kad būtų galima pasitaisyti, nes tai yra didžioji Dievo meilė, pagal kalbėjimo ir darymo dialektiką. (…) Ir paskutiniąją dieną, nes visiems mums bus paskutinioji diena, ko mūsų klaus Viešpats? Ar Jis klaus: „Ką apie mane pasakėte?“. Ne, Jis mūsų paklaus apie dalykus, kuriuos padarėme.
Viešpats tesuteikia išminties, kad gerai suprastume kur glūdi skirtumas tarp kalbėjimo ir darymo, teišmokina darymo kelio ir tepadeda šiuo keliu eiti, nes kalbėjimo kelias veda į ten, kur buvo anie mokslo daktarai ir kunigai, kuriems patikdavo rodytis ir dėtis tokiais, tarsi būtų karaliai. Tačiau tai nėra Evangelijos tikrovė. Viešpats teišmokina šio kelio“.
Kristus kalbėjo apie neduodantį vaisių figmedį, kurio buvo pasigailėta (Lk 13, 8). Gyvename teikiamos mums malonės laiku. Dabar Dievo kantrybė ir gailestingumas liejamas be saiko. Tikrai dar yra laiko priimti Jo visas dovanas kaip „trąšą“ sielos ugdymui, kurios tikslas yra pats Viešpats. Jis vieniems, atmetantiems tikėjimą, – didysis sąžinės priekaištas, kitiems, Jį priimantiems ir Jo žodžiu, grindžiantiems savąją kasdienybę, – neprilygstantis laimėjimas ir lobis.
Kun. Vytenis Vaškelis