KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2014

Žengimas į dangų ir Tėvo diena

Pagrindinė Kristaus mokymo ašis yra dangus, iš kurio Jis pirmą kartą į žemę buvo atėjęs, kad, prisikėlęs iš numirusių, po 40 dienų žengtų į dieviškąją šlovę, kuri buvo tarsi trumpai pritemusi, kol Dievo Sūnus žemėje vykdė žmonijos išgelbėjimo pasiuntinybę. Toji neblėstanti šlovė, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra dangus, kuris visą individo būtybę persmelkia dieviškumo pilnatve, ir visi išganyti asmenys bus ne vienas šalia kito, o drauge, kaip vienas Kristus bus pats dangus; visi skendės džiaugsme, nes jame bus atsakyta į visus klausimus.

Kai paskutinis nesustabdomos laiko upės srovės lašas nutekės per dangiškojo Tėvo delnus, prasidės naujoji egzistencijos era, kurioje nebeliks neatsakytų klausimų. Būsime didžioji Viešpaties laimėje skendinti šeimyna, kuri, regėdama Jį akis į akis, be paliovos gers dar neįsivaizduojamo artimiausio bendravimo vandenį. Savaip augsime pažinimu ir džiaugsmo perpildyta meile…

Dabar mums kyla daugiau klausimų, nei gauname į juos teisingų atsakymų. Kadaise per nuodėmę nutrūkusi žmonijos ir Dievo jungtis suskaldė žmogaus širdį ir aptemdė sveiką protavimą. Kristaus auka ir prisikėlimo šlovė sutaikė žmogų su Kūrėju. Todėl minint Tėvo dieną, verta ypač tėveliams atlikti nors trumpą šeimos santykių retrospektyvą. Gal ši iliustracija „užkabins” kurio nors tėvo širdį…

Vienas tėtis apsvarstė savo bendrystę su sūneliu ir kreipėsi į jį: „Sūnau, ar pameni, kai kartą pavakare nedrąsiai pravėrei mano kambario duris ir stabtelėjai. Žvelgei įskaudintu, liūdnu žvilgsniu. Man nepatiko, kad sutrukdei, tad piktai mestelėjau: „Ko nori?” Nieko nesakęs, pribėgai artyn, apsivijai rankytėmis mano kaklą ir stipriai prisiglaudei. Pabučiavai mane su tokia meile, kurią tavo širdyje galėjo uždegti tik pats Dievas: su meile, kuri neišblėsta net tada, kai į ją neatsakoma.

Paskui atsitraukęs nubildėjai laiptais žemyn. Laikraštis išslydo man iš rankų, širdį užplūdo nerimas. Kas gi darosi su manimi? Ieškau priekabių, kaltinu, rėkiu, ir tai vien dėl to, kad tu – vaikas, o ne suaugęs? Daugiau taip nesielgsiu, mano sūnau. Klūpau prie tavo lovos, nes man gėda. Priimk mano atsiprašymą ir varganą bandymą ištaisyti klaidas. Žinau, kad tu nesuprastum šių dalykų, jei imčiau apie tai kalbėti tau prabudus. Tačiau nuo rytojaus būsiu kitoks tėtis. Tapsiu tavo draugu, kentėsiu, kai tu kentėsi, juoksiuos, kai tu juoksiesi, prikąsiu liežuvį, kai norėsis leptelti atšiaurų žodį… Vakar sėdėjai padėjęs galvą ant mamos peties. Per daug iš tavęs reikalavau, per daug”.

Jei vyras ir jo žmona pajėgs atsiriboti nuo kasdienybės rūpesčių ir vakare savo dėmesį nukreips į Dievo žodžio, katekizmo ar kito prasmingo krikščioniško teksto skaitymą, jų viduje augs malonė, skatinanti ir savo atžalas kviesti ne tik į bendrą padėkos Dievui maldą… Šeimos bendrystė Jame ir su Juo taps kitos dienos tikėjimo gyvenimu estafete.

Kai žvelgiame į šiuolaikines šeimas, matome, kad tik nedaugelyje šeimų puoselėjama gyvo tikėjimo dvasia, įkvepianti visus šeimos narius – tėvą, motiną ir vaikus – evangelizuoti kitus. Daugeliu atvejų pačioms šeimoms reikia atsivertimo į Kristų. Kai tėvas, teisindamasis, jog yra užverstas įvairiausiais darbais, nuolat vengia bendrauti su savo vaikais, daro sunkiai pataisomą klaidą: kaip tos šakelės, atsiskyrusios nuo vynmedžio kamieno, taip panašiai vaikų sielos džiūsta, nes nepatiria savo gimdytojo dėmesingumo. Kai paaugę vaikai pradeda kaltinti ir teisti savo tėvus už jų ydas, tada bumerangu tėvų blogybės grįžta vaikams. Apie šį pavojų įspėja Dievo žodis: „Esi nepateisinamas, kas bebūtum, žmogau, kuris mėgsti smerkti kitus. Juk smerkdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi” (Rom 2, 1).

Šį sekmadienį Vilniuje rengiama ekumeninė eisena „Šeima – gyvybės lopšys”. 14 val. Gedimino prospektu žmonės žygiuos į Rotušės aikštę, kurioje 15 val. prasidės koncertas. Eisenos tikslas – ne tik vieningai paremti tradicinę krikščionišką šeimą, bet aiškiai pasakyti „ne” tos pačios lyties asmenų poroms bei vadinamąją gender ideologiją, nes ji siekia sugriauti Dievo įsteigtos šeimos institucijos pamatus. Kas vyks į minėtą šeimų solidarumo šventės renginį (ypač iš įvairių šalies vietovių), tie yra verti didžiausios pagarbos.

Danguje niekas negirdi valdingo tėvo netvardomo pykčio priepuolių… Kai gyveno žemėje, už jį meldėsi jo mama ar pamaldi žmona. To tėčio atsivertimas nebuvo greitas ir vienadienis. Bet kai per malonę jis iš vidaus pasikeitė, dabar kaip Kristus žengia dangun – tikėjimo darbais kyla aukštyn…

Kun. Vytenis Vaškelis