IV Velykų sekmadienis A 2014

Einame pro Jo duris

Sustok akimirka žavinga, kuri ateini ir nebesugrįžti! Apaštalas Petras, būdamas ant Taboro kalno ir išvydęs nežemiška šviesa spindintį Jėzų ir patirdamas nepaprastą Jo dievystės šlovės spinduliavimo palaimą, visa esybe užsigeidė tą antgamtinę malonę izoliuoti trijų palapinių viduje. Nors jis klydo, bet, trokšdamas kaip vaikas tinkleliu pagauti dangiškos malonės drugelį, išreiškė milijardų žmonių vidinį lūkestį (deja, dažnai jų širdyse perdėm racionalių dalykų rūpesčių užblokuotą), kad laimės pilnuma yra Dievas, kuris kiekvieną sielą įkvepia siekti didingiausio tikslo – Viešpaties Jėzaus (plg. Fil 3, 13 – 14).

Nuoseklus sekimas Kristumi – tai malonės privilegija, kuri suteikiama krikščionims, kurie įvairiose gyvenimo situacijose stengiasi atpažinti Gerojo Ganytojo balsą; jam paklūsta, Jo žodžius apmąsto ir pagal galimybes įgyvendina kasdienybėje. Jėzus yra ne užsispyrusiems ožiams, bet klusnioms avims vartai, ir kas pro juos eina, į Jo ganyklą patenka (žr. Jn 10, 9) ir geriausio savo sielai maisto suranda. Žmogus, kuris per maldingą meditaciją leidžiasi dažnai pasotinamas paties Viešpaties buvimo artumu ir periodiškai stiprinasi šv. Mišių eucharistine Duona, pats savo veikimu bei gyvenimo būdu tampa iš tolo matomais savitais Kristaus avių vartais, pro kuriuos kviečiami eiti kiti, kurie šaukiami tikėjimo darbais garbinti Dievą Tėvą (plg. Mt 5, 16).

Išminčius pakvietė gubernatorių į meditacijos pamokas, o šis teisinosi esąs labai užsiėmęs. Tai išgirdęs senolis tarė: „Jūs man primenate žmogų, kuris užrištomis akimis vaikščioja po džiungles ir neranda laiko nusirišti raištį“. Gubernatoriui nesiliaujant skųstis išminčius pridūrė: „Klaidinga manyti, kad nemedituojame dėl laiko stokos. Tikroji priežastis – proto sumaištis“.

Minėtas raištis – tai nesibaigiantys įvairūs rūpesčiai bei reikalai, trukdantys daiktus ir visus gyvenimo dalykus matyti tikėjimo šviesoje. Jei pernelyg susifokusuojame į materialius dalykus, mūsų regėjimo laukas taip susiaurėja, kad pradeda blokuoti vidinį žvilgsnį, per kurį malonė galėtų atskleisti neregimųjų vertybių prasmę ir padėtų apsispręsti joms suteikti esminį prioritetą. Geriausias proto sumaišties priešnuodis yra susikaupimas.

Anzelmas Griunas rašo: „Kai susikaupęs einu pro duris, jaučiu, ką tai reiškia: aš einu iš vienos patalpos į kitą. Durys man atveria naują erdvę. (…) Jėzus apie save sako, kad Jis yra durys. Savo būtimi Jis įgyvendina tai, ką patiria susikaupęs žmogus, žengdamas pro duris: durys mane įleidžia į mano sielos buveinę, į vidinę mano širdies erdvę. Gyvenime perlipu per daugybę slenksčių. Žengiu į naują žemę. (…) Kai po darbo susikaupęs žengiu pro darbovietės pastato duris, sąmoningai jas uždarau, kad atverčiau duris į šeimą, kad vos tik parėjęs namo visiškai į ją įsiliečiau. Tačiau daugelis grįžta namo su darbo problemomis. Jie vis dar yra kažkur kitur. Sąmoningai žengti pro duris reiškia viską palikti už savęs ir visiškai įžengti į erdvę, kuri pasirodys durims atsivėrus“.

Veiksmingiausiai mūsų sąmoningą susikaupimą žadina Jėzus, kuris pirmiausia moko budėti ir melstis (žr. Mk 14, 38), nes, gyvendami paviršutiniškai ir, būdami išsiblaškę, galime labai greitai pakliūti į įvairias iliuzijas bei pasaulio kunigaikščio spendžiamas gundymų pinkles. Nuovargis, bloga nuotaika, sukilęs pyktis, susierzinimas, ištartas blogas žodis ir panašūs dalykai sumažina mąstymo budrumą, todėl mūsų tyko pavojus imti ir pasielgti prieš savo įsitikinimą bei sau duotą pasižadėjimą. Pavyzdžiui, užuot po darbo, esant blogai savijautai, nors trumpai pasivaikščiotume bei paprašę Viešpatį pagalbos, aprimtume ir tinkamai pasiruoštume susitikti su namiškiais, namo grįžtame nemaloniai nusiteikę ir nenatūraliai pakėlę balsą, imame dėl menkniekių priekaištauti aplinkiniams. Tada jiems spinduliuojame ne Dievo Avinėlio ramybės bei santarvės šilumą, bet per mus sklinda  destrukcijos šviesa.

Brolis Lorensas dirbo virėju vienuolyne. Štai ką jis bylojo: „Aš iš meilės Dievui apverčiu savo mažą omletą keptuvėje. Kai jis jau pagamintas, aš lenkiuosi prieš Dievą, kuris man leido paruošti tą maistą… Žmonės įvairiais būdais stengiasi būti Jo artumoje. Ar ne trumpesnis ir tiesesnis yra kelias daryti viską iš meilės Dievui, pasinaudojant kiekviena galimybe, kad paliudytume Jam šią meilę, ir nuolatos saugotume Jo artumą savyje, kalbėdamiesi su Juo savo širdyje?“

Šio vienuolio, siekiančio vis tvirtesnio ryšio su Dievu, pavyzdys teskatina mus labiau sutelkti dėmesį į tai, ką matome, sakome ir darome. Būdami dėmesingesni, būsime dėkingesni Dievui už gyvenimą, kuris nušvito naujais vaivorykštės atspalviais; išmoksime su augančiu džiaugsmu Jam dėkoti ne tik už malonias smulkmenas, bet ir už neišvengiamus išbandymus, kuriuos priimsime kaip Jo mokinių dalią, kurioje slypi asmeninių Velykų lemtis.

Kun. Vytenis Vaškelis