V eilinis sekmadienis A 2011

Jo malonių šviesolaidžiai

Mums Viešpats Jėzus nedavė kito pasirinkimo, išskyrus šį: būti Jo šviesos laidininkais aplinkiniams (Mt 5, 13 – 16). Kristus nemokė: „Jūs būkite (ar būsite) žemės druska ir pasaulio šviesa, bet Jis sakė: ”Jūs jau esate druska ir šviesa…“. Krikščionys čia ir dabar yra pašaukti būti dvasiniu raugu, kuris kyla ir plečiasi… Galbūt jų tikėjimo raugo augimas – džiugus ir palaimintas klusnumas Aukščiausiajam dar tėra embriono stadijoje, bet vis tiek tai į gyvenimo pilnatvę besistiebiantis daigas. 

Druskos metafora išreiškia krikščionių „ištirpimą“ Viešpatyje, nes per Krikštą taip artimai susivienijame su Dievu, kad tampame Jo įvaikiais (Rom 8, 15), pašauktais tarnauti vieni kitiems su meile (Gal 5, 13). Evangelijos kontekste druskos sūrumas – ne prieskonio savybė, bet tai – žmogaus išmintingumo dorybė, padedanti taikiai sugyventi su aplinkiniais (Mk 9, 50) ir sauganti jo širdį nuo pasidalijimo. 

Kaip sūri druska simbolizuoja tikinčiųjų atsidavimą ir priklausomybę Kristui, taip pasaulio šviesos metafora išreiškia jų pašaukimą Jo šviesa šviesti visiems, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje. 

Vis dėlto neretai išgyvename vidinę priešpriešą ir savyje pagalvojame: „Kai tyloje skaitau Dievo žodį ar kitą panašų krikščionišką leidinį, tada mano protas tarsi nušvinta ir ateina aiškus suvokimas, inspiruojantis mane melstis ir uoliau patarnauti artimui. Malonei veikiant, pajėgiu ne tik atlikti savo darbus, bet ir sutaupau laiko papildomam apaštalavimui… Gal tuomet esu ryškesnė spingsulė Dievo rankose? Tačiau kai į mano širdį nelauktai įsiveržia kasdienybės rūpesčių sunkumai ir prarandu budrumą, tada kartais pasiduodu blogos nuotaikos apnikimui ir skleidžiu ne šviesos spindulį, bet leidžiu šėlti savo niūrioms mintims bei veržtis negatyviems jausmams“. 

Taigi jei kartais ir būsime savo silpnybių sužeidžiami, bet jei savo širdį „prikaustysime“ prie Kristaus pažinimo lobių (Kol 2, 3), tada nešdami savo gyvenimo naštas ne tik nepalūšime, bet būsime išbandymų užgrūdinti, idant sekdami Jo pavyzdžiu (Jn 9, 5) nesiliautume skleisti tikėjimo darbų šviesą. 

G. K. Chestertonas kartą pasakė, kad yra pesimizmas, kuris „į milijonus ausų šnibžda, kad viskas taip blogai, jog neverta taisyti“. Tai nevilties balsas, sklindantis iš tamsos gelmės… Tačiau šis žinomas rašytojas ir šitaip kalbėjo: „Pirmiausia reikia mylėti ir tik po to taisyti…“ 

Taigi dorybių dorybė – tai mumyse veikianti Dievo ir artimo meilė. Kai nors dalelę jos turime savyje, tada, sekdami Kristumi, mes nebevaikščiojame nuodėmių tamsoje, nes turime Jo šviesą (Jn 8, 12), kuri mus nuves į amžinos Būties šviesą. Jei laikomės Jėzaus žodžių, esame Jo šviesolaidžiai tiems, kurie mus stebi. Tiesa, vieniems – užsispyrusiai mylintiems tamsą labiau nei šviesą (Jn 3, 19) – esame kaip rakštis, o kitiems – vykdantiems tiesą (Jn 3, 21) – bent mažas dieviškos malonės pragiedrulis. 

Pasak rašytojo Chucko Colsono, „kuo mažiau sąžinės visuomenėje, tuo daugiau policininkų reikia, kad būtų palaikyta tvarka. Bet tada nukenčia žmogaus laisvė“. Todėl jis įžvalgiai pastebi, kad mums reikia pasirūpinti kuo didesniu būriu "vidinių policininkų", kurie vadinasi sąžinė. 

Kai leidžiame Jėzaus meilei per mus vis laisviau šviesti į visas gyvenimo sritis, tai šis švytėjimas ne tik pridengia mūsų pačių kalčių gausą (1 Pt 4, 8), bet ir taip gydo mūsų sąžinę, kad, atrodo, prie jos durų Dievas išties pastatė angelus apsaugininkus, kurie sergi žmogaus vidinį balsą nuo surambėjimo. Tada jautri sąžinė geba duoti tinkamus nurodymus jos turėtojui, nes ji kaip ir visa žmogaus esatis yra palytima Šventosios Dvasios perkeičiančio dvelksmo. 

Dievas pagrįstai tikisi, kad tikintieji, užuot ryku vožę degančius žiburius, patys taps viltingais žiburiais pasaulyje (Ef 2, 15), idant susilauktų garbės patekti į tą Miestą, kurį „apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23). Ar pilnai pateisinsime Jo lūkesčius? 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 02 06

Scroll to Top
Skip to content