Kun. Vytenis Vaškelis. Žiūrėjimo malonumą kontroliuojant

Žiūrėjimo malonumą kontroliuojant

Neseniai „Respublikos“ dienraštyje vysk. Genadijus Linas Vodopjanovas  prasmingai ir įdomiai atsakinėjo į klausimus apie šiandienės televizijos reikšmę ir įtaką mūsų gyvenime. Ta proga norėčiau truputį plačiau pateikti krikščionišką požiūrį ne tik apie televiziją, bet ir apie internetą.

Visi suprantame, kad šis gyvenimas per trumpas, kad jį švaistytume bergždžiai. Deja, žmogus iš prigimties apdovanotas protu ir sąžinės jautrumu, kad galėtų atskirti blogį nuo gėrio, dažnai elgiasi visai neracionaliai ir nemotyvuotai. Antai kai daugybė žmonių ypač vakarais ilgam „prilimpa“ prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų,  laikas tarsi įgyja naują pagreitį, nes žiūrovų smegenis be paliovos yra „bombarduojamos“ didelės raiškos virtualiais vaizdais, kurie ne tik ištrina ribas tarp realaus gyvenimo ir fiktyvių dalykų, bet kaip narkotikai užliūliuoja jų sąmonę, įmurkdo į pramogų ideologizuotos industrijos juslinių malonumų pelkę, ir jie, praradę bet kokį budrumą, negrįžtamai pražudo neįkainuojamos vertės Dievo dovanotas vienintelio gyvenimo laisvės bei laiko atkarpas.

Didžiausią moralinę žalą patiria vaikai, kurių tėvai, išvykę į užsienį uždarbiauti, palieka savo atžalas senelių globai. Dažniausiai bręstantys vaikaičiai nebeklauso protingų senelių patarimų, ir, jausdami širdyje nuoskaudas dėl išsiskyrimo su tėvais, iki ausų pasineria į virtualaus pasaulio tuštybes, kurios graso įklampinti į smurto, siaubo ir priklausomybių nuo kompiuterinių žaidimų liūną. Kas iš to, jei ilgainiui tėvai grįš namo su nemenka uždirbtų pinigų suma, bet už ją savo vaikams negalės nupirkti tų moralinių savybių, kurios turėjo būti kasdien diegiamos, pavyzdžiui, su visa šeima žiūrint įsigytą ar išsinuomotą video filmą, kuriame netrūksta užuojautos žmogui persmelktų ir krikščionišką charakterį stiprinančių vaizdų.

Pritariame prancūzų sociologui bei publicistui Fransua de Klozetui, JAV lenkų kilmės rašytojui Iržiui Kosinskiui bei kitiems iškiliems intelektualams, kurie yra teigę, „kad televizorius ugdo tik pasyvų stebėtoją „vidiotą“, susina žmogaus fantaziją, silpnina jo kūrybines galias, migdo jo sąmonę ir primeta žiūrovui iškreiptą tikrovės paveikslą, surogatą. Todėl masinės kultūros sistemoje televizorius yra pavojingiausias žmogaus sielos priešas“.

Be abejo, vartotojiškoje visuomenėje piktnaudžiavimas televizoriumi ir internetu žiūrint per ilgai ir ypač tas laidas, kurios asmenį įtraukia į nepasotinamų įgeidžių ratą, turi būti visomis išgalėmis šalinamas. Realiai žmogaus vidaus keitimasis prasideda nuo suvokimo, jog bet koks netvarkingas jo elgesys (taigi ir žvilgsnio prikaustymas prie televizoriaus ar interneto vaizdų) pirmiausia jam pačiam daro didžiausią ir neatitaisomą dvasinę žalą. Tada gelbsti ne aklas draudimų vykdymas, bet praskaidrėjusi individo sąmonė, jam aiškiai bylojanti, jog blogio kelias veda į krachą…

Jean-Marie Gueullette (dominikonas ir gydytojas) įžvalgiai rašė: „Vengdamas nuodėmės vien todėl, kad tai, ką ketini daryti, yra uždrausta, tu galų gale tai ir padarysi, nes uždraustas dalykas traukia ir suteikia didesnį malonumą. Vienintelis būdas išvengti blogio – tai būti įsitikinusiam, jog tas blogis yra nukreiptas prieš tave. Jei suvoki, kad darydamas blogį, pats sau pakenksi, tu paklusi draudimui. O suvokęs, jog gyvendamas taip, kaip siūlo Dievas, patirsi meilę, užmegsi santykį, perkeičiantį tavo gyvenimą, ir nebesitenkinsi menkais malonumais“.

Be vaizdų mes neįsivaizduojame gyvenimo, nes kur bepažvelgsi, vis kažką naujo regime… Matydami savo atvaizdą veidrodyje prisimename, kad kiekvienas turime dieviškojo Prototipo – Viešpaties – panašumo savybių, kurios yra matomos mūsų kūno sandaroje, bet neregimos sielos gelmėje. Todėl kai per daug susifokusuojama į matomus daiktus, jie užstoja kitus neregimus, bet realius dalykus, kurie yra antgamtinės kilmės. Kai į aplinką, gamtą ir įvykius žiūrime ne tik per televizorių ar internetą (beje, jie gali būti tik pagalbinės priemonės), bet mokomės žvelgti per dieviškos malonės „akinius“, turtėjame dvasia, nes sąmoningai atsispiriame žiūrėjimo malonumo pagundai, ir sutaupytą brangų laiką skiriame maldai, betarpiškam bendravimui su aplinkiniais, ypač su šeimyniškiais…

Apskritai vertinant televizorius ir internetas (kaip ir visi kiti panašūs dalykai) yra naudingos priemonės, jei jomis protingai naudojamės. Tačiau per televizorių akivaizdžiai rodoma per mažai krikščioniškų laidų. Internete galime surasti gerokai daugiau įvairių katalikiškų bei kitų krikščioniškų konfesijų įvairiomis užsienio kalbomis rengiamų programų; galime matyti Kristų šlovinantį jaunimą, ugdančius filmus ir panašius dalykus. Reikia tik žinoti krikščioniškų tinklapių adresus… Kas turi poreikį, ieško ir tikrai suranda tai, kas naudinga jam, jo artimiesiems ir bendraminčiams.

„Viskas valia, bet ne viskas ugdo“ (plg. 1 Kor 10, 23). Taigi žiūrėkime į tai, kas mus kelia virš blizgančios butaforijos aukštyn…

Kun. Vytenis Vaškelis