XXXI eilinis sekmadienis A 2011

Tyrumas ir veidmainystė

2011 10 30

Sekmadienio Evangelija.

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi‘.

O jūs nesivadinkite ‘rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. (Mt 23, 1–12)

„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kai girdime šį palaiminimą, dažniausiai manome, jog tai šeštojo Dievo įsakymo atitikmuo: „Nesvetimauk.“ Šis aiškinimas dominavo ilgus amžius krikščioniškame dvasingume. Tačiau graikiško žodžio „katharos“ (liet. „tyraširdis“) pirminė reikšmė yra „skaidrus“, „nuoširdus“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie skaidrų, permatomą ir nedrumzliną vandenį, sakome tyras vanduo.

Todėl „tyraširdžio“ antonimas yra „veidmainis“. Naujajame Testamente žodžiai: susivaldymas (gr. „enkrateia“), savitvarda (gr. „sophrosyne“), skaistumas (gr. „hagneia“), yra priešingi tiems žodžiams, kuriais apibūdinama kūno nuodėmė skaistumui.

Pagal Jėzaus mokymą tai, kas padaro tyrą ar netyrą veiksmą, yra žmogaus vidinė intencija (Mt 23, 27–28; Mk 7, 14–15. 21–23). Jeigu išmalda, pasninkas ar malda atliekami tam, kad žmonės mus matytų, o ne kad Dievui patiktume, toks veiksmas netyras, veidmainiškas (Mt 6, 2–6).

Biblijoje veidmainystė – pati smerktiniausia nuodėmė: tobulinti išorę, o ne širdį, vadinasi, labiau kreipti dėmesį į žmogų, o ne į Dievą: „Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Veidmainystė yra ne tik tikėjimo, bet ir meilės artimui trūkumas, nes artimas nuvertinamas iki stebėtojo, apgaunamas. Jėzaus nuosprendis aiškus: „jie jau atsiėmė užmokestį“ (Mt 6, 2).

Išlikdamas ištikimas Evangelijos mokymui, šv. Augustinas († 430) pabrėžia moralinį šio palaiminimo aspektą, aiškiai stodamas prieš veidmainystę: „Turi širdį paprastą, tai yra tyrą, tiktai tas, kas peržengia žmonių pagyrimą ir kreipia dėmesį tik į Tą bei stengiasi įtikti tik Tam, kuris vienintelis tiria sąžinę.“ Ar širdis yra tyra ar netyra priklauso nuo intencijos: „Visi mūsų veiksmai, – tęsia Augustinas, – yra garbingi ir mieli Dievui, jei atliekami nuoširdžiai, su teisinga intencija.“

Veidmainystė – žmogiškoji yda, labiausiai išplitusi ir rečiausiai išpažįstama. Yra individuali ir kolektyvinė, religinė ir pasaulietinė veidmainystė. Šių dienų veidmainystė išaugusi masinių informacijos priemonių dėka. Gyvename vadinamoje „show“ visuomenėje. Filosofas R. Dekartas († 1650) sakė: „Cogito ergo sum“ (lot. „Mąstau, taigi esu“); šiandien šį posakį jau pretenduojama pakeisti kitu: „Atrodau, taigi esu.“ 

Antikoje graikiškas žodis „ipocrisia“ (lot. „hyprocrisis“, „simulacrus“) vartotas teatruose. Šv. Augustinas sako: „Atlikėjai (gr. „ipocritos“) teatruose atstovauja, vaidina kita asmenį.“ Teatro veidmainystė yra nekalta, nes išlaiko atstumą tarp scenos ir gyvenimo. Niekas iš sėdinčių salėje nemano, kad aktorius ir yra tas vaidinamas asmuo. Naujas ir liūdnas šių dienų reiškinys, kai bandoma ištrinti tą atstumą tarp scenos ir gyvenimo, tada gyvenimas virsta spektakliu (angl. „reality show“).

Žmogus yra ištuštinamas ir nuvertinamas iki dirbtinio atvaizdo, kuris Senajame Testamente vadinamas stabu, simuliakru: gyvenama išorėje, žmonių, bet ne Dievo ir savojo „aš“ akivaizdoje. Jei Dievas nebėra gyvenimo matas, tada nebesu žmogus. Esu tiek žmogus, kiek save matau Dievo, o ne žmonių ar pasaulio šviesoje.

Pati blogiausia veidmainystė yra religinė, kurią pasitelkiama teisti kitus – visuomenę, pasaulį. Jėzus tokius žmones vadina veidmainiais: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7, 5).

Jau šv. Ignacas Antiochietis († 116) jautė pareiga perspėti savo tikėjimo brolius: „Geriau būti krikščioniu apie tai niekam nesakius, negu sakyti, kad esu krikščionis, juo nebūnant.“ Veidmainystė ypač pagauna drungnus vienuolius ir kunigus, o to priežastis gana paprasta: kur labiau pakelta pamaldumo ar dvasinių vertybių kartelė, ten stipresnis ir gundymas demonstruoti tas vertybes, kad kartais nepasirodytų, jog jų neturima.

„Tėve mūsų“ maldoje sakome: „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia.“ Tai ne tik malda, bet ir mūsų teisingos intencijos atnaujinimas: visa, ką darau, noriu daryti, kad būtų pašventintas Jo, o ne mano vardas, kad ateitų Jo karalystė ir garbė, o ne mano garbė, kad būtų Jo valia, o ne mano.

Italų rašytojos Lauretta knygoje „Alyvų miškas“ yra tokia pasaka „Stiklo šalis“. Pasakojama apie mergaitę, patekusią į stiklo šalį. Viskas iš stiklo – stikliniai namai, medžiai, paukščiai, žmonės. Niekas nesusidaužo ir nesudūžta, nes žmonės išmoko judėti neužgaudami vienas kito. Jie, vienas kitą susitikę, atsako dar prieš užduodami klausimą, nes ir jų mintys yra atviros bei permatomos. Niekas nebemeluoja, nes žino, kad visi gali perskaityti tai, kas yra mąstoma.

Pagrindinė krikščionio dorybė arba jo autentiškumo testas yra skaidrumas. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“, galima būtų pridėti „… ir atspindės Dievą“. Nes tyra širdis nėra tik kūno skaistumas, bet viso asmens – minčių, žodžių, darbų – skaidrumas, permatomumas. Be šio tyrumo neįmanoma įžengti į dangiškąją Jeruzalę, dar vadinamą krištoliniu miestu (Apr 4, 6; 21, 11. 18; 22, 1).

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM