KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) A 2011

Negęstanti Epifanijos šviesa

Kartais giedrią naktį žvelgdami į švytinčias žvaigždes stebimės jų gausa ir pagarbiname Kūrėją už Jo neaprėpiamus visatos tolius. Jei didingo dangaus skliauto grožio mums, pavyzdžiui, neužstoja medžių šakos, tuomet, nors trumpai užvertę galvas bei susimąstę, stovime tyloje ir nenorime net krustelėti.

Tačiau visai kitaip kadaise nutiko trims Rytų išminčiams (kunigiškos persų kastos astrologams), kurie, sykį pamatę danguje ryškiai spindinčią ir judančią žvaigždę, nebegalėjo savo vietoje nustygti. Nejau iš tos nušvitusios žvaigždės staiga pradėjo sklisti kažkokia nepaprasta jėga, kuriai nebepajėgė atsispirti tie trys Išminčiai ir todėl jų kojos tiesiog pačios pradėjo kilnotis ir žengti įkandin tai skriejančiai aukštybių „kaltininkei“? Šiuo atveju ne tiek pačios žvaigždės fenomenas turėjo didžios įtakos trijų Išminčių apsisprendimui pradėti išties tolimą, pavojingą ir varginančią kelionę (jei vien dėl to jie būtų leidęsi į kelionę, tuomet jie nebūtų verti garbingo išminčių vardo, nes tai būtų buvę panašu į pramuštgalvišką avantiūrą), bet, be abejonės, jų nedvejojančiam pasiryžimui keliauti ten, kur veda tas švytintis dangaus kūnas, turėjo jau anksčiau girdėta svarbi informacija apie gimsiantį Palestinoje karalių. 

Anuomet būta ir daugiau astrologų, kuriuos galbūt tie trys Išminčiai kvietė drauge rengtis į kelionę. Mes dabar negalime žinoti, į kurių žmonių širdis beldėsi dieviškoji malonė, vienaip ar kitaip kviesdama ateiti pagarbinti pačios neišsenkančios Dievo malonės versmės – pasauliui gyvai apsireiškusio antrojo žmonijos Adomo. Kad ir kaip ten tada buvo, tačiau vienas dalykas tikrai tampa aiškus: „Pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino“ (Jn 1, 10). Šią mintį galima praplėsti: „Dėl to Jo nepažino, nes Jo netroško ir neieškojo, nes jų širdys (tūnodamos nuodėmių tamsybėse) tebebuvo užblokuotos gelbėjančiam Dievo meilės spinduliui priimti“. 

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šį sekmadienį švenčiama Trijų Karalių – Viešpaties Jėzaus Apsireiškimo šventė savo šviesos ryškumu nė iš tolo negali prilygti dar visai neseniai griaudėjusioms naujametinėms petardoms ir ypač Vilniaus arkikatedros aikštę vaivorykštės spalvomis apšvietusiems didžiuliams prožektoriams, vis dėlto tam tikrų sąsajų surasime. 

Kadangi kalendoriniai metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo, todėl sausio 1 – osios išvakarėse ir naktį įvairiausius šaudomus pirotechninius gaminius galime įvardinti ne tik kaip pavojingus daiktus, kurie, pavyzdžiui, iš įkaušėlių rankų išsprūdę neretai sukelia įvairias nelaimes, bet taip pat šie aukštyn kylantys margaspalviai fejerverkai gali būti skiriami paties Dievo Sūnaus garbei, nes Jam priklauso visas mums Žemėje dovanotas laikas, kurį tinkamai panaudoję sulauksime dieviškojo atlygio amžinybėje. 

Taigi pirmieji nepakartojamo tekančio spindesio kupini ir taip pat auksu bei smilkalais nešini pas gimusį pasaulio Išganytoją iš tolimųjų Rytų atsiskubino trys Išminčiai, kuriems Dievas skyrė užduotį: paskelbti Viešpaties šlovingus darbus (plg. Iz 60, 6). 

Jėzaus Apsireiškimas – Epifanija – graikų kalboje turi ir sušvytėjimo prasmę. Kaip veidrodis, vanduo ir mėnulis atspindi saulės šviesą, taip Kristaus tiesų skelbimas ir jų asmeniniu gyvenimu liudijimas virsta nežemiška šviesa. 

Ne tiktai Švč. M. Marija, šv. Juozapas, trys Karaliai, piemenys bei kiti, atėjusieji pagarbinti mažylį Atpirkėją, buvo tos Jo meilės šviesos proveržio pagauti, vidujai perkeisti bei pašaukti visu savo gyvenimu dar ryškiau žėrėti Jo spinduliais, bet taip pat ir mus Dievas kviečia dažniau atsiriboti nuo visų nesibaigiančių rūpesčių ir leisti Jam taip pradėti švytėti mumyse, jog taptume Jo meilės ir gerumo kibirkštimis kitiems. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 01 02

Scroll to Top
Skip to content