Kun. Vytenis Vaškelis. Mylėdami Kristų augame Bažnyčioje

Mylėdami Kristų augame Bažnyčioje 

Pažvelkime į Kristaus įsteigtą Bažnyčią, dėl kurios antgamtinės gerovės ir galutinės laimės Jis atidavė save kaip atnašą ir kvapią auką Viešpačiui (plg. Ef 5, 2). Bažnyčia (gr. ekklesia – sušauktieji) – pirmiausia mes visi, pakrikštytieji ir tikintys Dievą, esame jos nariai, o Kristus yra jos neregimoji Galva – visų Kūno narių Gelbėtojas (plg. Ef 5, 23). Be abejo, į visuotinę Dievo tautos vienybę yra šaukiami visų tikėjimų žmonės, taip pat ir tie, kurie, pasak katekizmo, „nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą“.

Kadangi Bažnyčia, kaip moko katekizmas, yra Dievo ir žmonių bendrystės ženklas bei įrankis, hierarchinė visuomenė ir mistinis Kristaus Kūnas, kuris sudarytas iš žmogiškojo ir dieviškojo elementų, todėl ji yra daugiau nei institucija. Ji – dieviškos meilės paslaptis, kurios uždanga atkeliama tiems, kurie su tikėjimu bei pasitikėjimu drąsiai leidžiasi į šią visą gyvenimą truksiančią jos pažinimo kelionę, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia.

Neseniai bernardinai.lt buvo publikuotas Tomo Vilucko straipsnis „Kokio popiežiaus laukia Bažnyčia?” Pastebėdamas, kad popiežių pasikeitimas yra istorinis įvykis, autorius iškėlė itin svarbų Dievo Dvasios veikimą, kuris pasireikš per kardinolų apsisprendimus būsimoje konklavoje. Priminęs Benedikto XVI nuopelnus Bažnyčiai, įžvalgiai bei viltingai rašė apie būsimą jo įpėdinį.

Tačiau negaliu sutikti su kai kuriomis gerb. T. Vilucko mintimis, ypač su teigimu, kad “Bažnyčia tebėra pirmiausia suvokiama kaip hierarchinė struktūra, kurios valdymo piramidė leidžiasi nuo viršaus į apačią, kai vyskupystė vis dar laikoma autoritarine galia, kurios sprendimais nevalia abejoti”. Pirmiausia tenka priminti, kad, kai demokratinis Bažnyčios valdymo principas kyla iš liaudies, jis turi protestantiškų savybių, ir juo nesivadovaujama Bažnyčioje, nes visa valdžia eina iš Viešpaties Jėzaus. Hierarchinį Bažnyčios pavidalą sukūrė pats Kristus. Pasak Benedikto XVI,  “to laikytis yra klusnumo aktas, šiandienėmis aplinkybėmis galbūt varginančio klusnumo. Tačiau svarbu kaip tik tai, ką rodo Bažnyčia: nesame savavališkas režimas. Negalime daryti tai, kas patinka. Mums egzistuoja Viešpaties valia, kurios laikomės, net jei tai šioje kultūroje ir šioje civilizacijoje vargina ir sunku”.

Minėtas Bažnyčios pavidalas turi kolegialią struktūrą. Šis kolegialumas kyla iš sakramentinės bažnytinių tarnybų prigimties. Katekizme rašoma: “Jau nuo pat savo tarnystės pradžios Viešpats Jėzus padarė Dvylika „Naujojo Izraelio daigais, o kartu šventosios hierarchijos pradininkais“. Pripažindami vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams, aukščiausios kunigystės malonę ir suteiktų vadovavimo, mokymo ir šventinimo galių svarbą, katekizme skaitome: „Vyskupo ganytojo pavyzdys ir „pirmavaizdis“ tebūna Gerasis Ganytojas. Suvokdamas savo silpnybes, vyskupas „gali užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, padėdamas jiems kaip tikriems savo vaikams. O tikintieji tegu laikosi vyskupo kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus, o Jėzus Kristus – Tėvo“. Šv. Ignotas Antiochietis rašė:“Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo“.

Galiu paliudyti, kad, kai tenka bendrauti su savo arkivyskupijos vyskupais, ne tik asmeniškai patiriu jų paprastumą, nuoširdų dėmesingumą ir tėvišką rūpestį, bet, kiek žinau, ir pasauliečiai, susitikę su jais, yra įdėmiai išklausomi, dėkingai priimamos jų tinkamos iniciatyvos, pasiūlymai, patarimai ir priimami bendri sprendimai… Taigi mūsuose vyskupų autoritarinio valdymo nėra, bet jei jis kur nors kitur pasitaiko, argi nereikėtų pirmiausia už ganytoją, kuris padarė klaidą, melstis ir tik paskui su juo, esant būtinumui, dalykiškai pasikalbėti…

Nenuostabu, kad kartais dėl paprastų dalykų nežinojimo dvasininkų bei pasauliečių bendravime būna ir nesusipratimų. Viena iliustracija liudija apie subordinarinės tvarkos trūkumą. Žmogų ryte iš miego prikėlė vienos bažnyčios skambantys varpai, kurie kvietė tikinčiuosius į pamaldas. Jis, užuot pirmiausia dėl šios „problemos“ kreipęsis į vietos kleboną, iškart apie savo bėdą pranešė vyskupui…

Dytrichas Bonhėferis mus veda išminties keliu: „Jei kasdien nedėkojame už krikščionių bendrystę, kurioje esame, net tuomet, kai yra daug silpnybių, menko tikėjimo ir sunkumų, jei nesiliaujame skundęsi, kad viskas (…) ne taip, kaip mes tikėjomės, tada trukdome Dievui auginti mūsų bendrystę“.

Bažnyčioje yra klaidų ir nuodėmių purvo, bet joje užvis ryškiau švyti Kristaus tiesos šviesa. Tad tegul keičiasi mūsų vidus, Jo spindulių atokaitoje atsidūrus…

Kun. Vytenis Vaškelis