XIV eilinis sekmadienis A 2011

Eikime – tik be ramentų!

Ką Tu, Viešpatie, paslėpei nuo tų, kurie pernelyg pasitiki tik savimi, ir jiems bet kuri kita žmonių nuomonė – nė motais? Tu nuo besididžiuojančių savimi paslėpei nuolankumo ir klusnumo dovanas, nes jei primygtinai būtum jas davęs, tai jie savo kreivomis kojomis jas kaip kiaulės būtų sutrypę… (Mt 7, 6).

Tačiau tie, kurie savo širdies duris užveria puikybės klastai ir su vaikišku paprastumu bei patiklumu sugeria Viešpaties žodžio rasos lašus yra palaiminti Dievo mažutėliai, kuriems Jo kvailybė daugybę kartų yra išmintingesnė už gudriųjų gudrybę ir Jo silpnybė galingesnė už vadovaujančiųjų galybę (1 Kor 1, 25).

Viename mieste nutiko keistas dalykas. Jaunuolis pargriuvęs susilaužė koją. Kad galėtų vaikščioti, teko įsigyti ramentus. Ilgainiui jis taip prie jų priprato, kad daugiau nebepaleido, visur jais naudojosi. Kiti miestiečiai, sekdami juo, irgi susižavėjo ramentais ir didžiuodamiesi vaikščiojo jais pasiramsčiuodami. Gudrus stalius juos gamindamas ir pardavinėdamas sulaukė didžiulio pasisekimo. Net ir visai sveiki žmonės pirko ramentus – tai buvo madinga. Kad visi galėtų prisiderinti prie naujos mados, reikėjo pastatyti didžiulę ramentų gamyklą. Buvo gaminami vis dailesni ir dailesni ramentai, net išraižyti, papuošti brangakmeniais. Po keleto kartų daugelis to miesto gyventojų jau nebegalėjo paeiti be ramentų. Jiems net mintis nekildavo, kad galima be jų apsieiti. Tie, kurie jų nenaudojo, buvo laikomi primityviais.

Tačiau tas vaikinas ne tik susilaužė koją, bet, matyt, sutrenkė ir smegenis, nes savaime aišku, kad pasveikusiajam jokie ramentai nebereikalingi. Pavyzdžiui, jei Kūrėjas būtų žmogaus galvoje įrengęs kažką panašaus į kaminėlį, pro kurį galėtų kilti dūmai, tada būtų suprantamas ir pateisinamas individo polinkis bei potraukis traukti karčius cigarečių dūmus ir juos pro tam skirtą specialų organą išleisti lauk. Bet kadangi rūkymas neatitiko Jo planų, todėl kiekvienas, kuris tai daro, per gyvenimą eina taip, kaip žmogus turintis negalią – pasiramsčiuodamas ramentais.

Beje, įvairaus dydžio ir svorio ramentus velkame visi, kurie turime kad ir mažiausią priklausomybę tiems dalykams, kurie mus nepastebimai tolina nuo Dievo. Ilgainiui kiekvienas netvarkingas prisirišimas prie daikto ar žmogaus neskaniai atsirūgsta, ir asmuo pagaliau pastebi, kad tas praktikuojamas malonumas pavirto slegiančiais pančiais, iš kurių išsivaduoti pats nebepajėgus.

Lieka vienintelė galimybė – ateiti pas Tą, kuris visus šiuos pančius atriša (Ps 116, 16) ir veda žydinčiomis laisvės alėjomis. Jis mus atgaivina ir uždeda ant mūsų pečių tokį savo jungą, kuris ne prie žemės traukia, bet kaip pūką mus kelia aukštyn. Tada mus išlaisvinusi malonė net mažuose dalykuose tampa nebesustabdoma meilės banga.

Klasėje buvo du berniukai vienodais vardais – Petriukai. Vienas, mažesnysis, niekada nenurimdavo, blogai mokėsi ir nuolat susilaukdavo mokytojos priekaištų bei pabarimų. Per tėvų susirinkimą prie mokytojos priėjo daili moteris ir prisistatė esanti Petriuko mama. Manydama, kad tai mama Petriuko, kuris buvo vienas geriausių jos mokinių, mokytoja jį labai išgyrė sakydama, kad jai be galo malonu turėti tokių vaikų savo klasėje. Kitą rytą išdykėlis Petriukas į mokyklą atėjo anksčiau, nužygiavo tiesiai pas mokytoją ir jai tarė: „Labai dėkoju, kad mano mamai taip mane išgyrėte. Aš žinau, kad ne visada buvau geras, bet nuo dabar tikrai pasistengsiu toks būti“. Mokytoja tuoj suprato savo klaidą, tačiau protingai nutylėjo ir tik paglostė vaikui galvą. Nuo tada mažasis Petriukas iš tikrųjų pradėjo keistis, ir mokytoja tikrai džiaugėsi turėdama jį savo klasėje.

Argi nedžiugina, kai kartais tiesiog prieš akis matome besikeičiančius žmones ir žinome, kad nenusakomas Jėzaus gerumas pakeitė jų likimus?..

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 07 03