VI Velykų sekmadienis C 2010

Mylime, nes esame pamilti

Sugeriame Viešpaties Jėzaus žodžius, kurie kalba apie išsipildantį pažadą: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Visuose žmonėse, Jėzau, esi, bet ne visuose laisvai apsigyveni ir laisvai veiki. Užgriozdintos buitiniais rūpesčiais ir vien juslinių pasitenkinimų trokštančios žmonių širdys – tai savo tapatybės nemylinčios širdys, į kurias taip sunku prasiskverbti Jėzaus meilės spinduliui. 

Tačiau šio sekmadienio Evangelija byloja, kad kas savo meilę Jėzui liudija laikydamasis Jo žodžių, nejučiomis pritraukia ilgesingą pačios Švč. Trejybės žvilgsnį. Šventoji Dvasia tarsi balandis sklando po pasaulį ieškodama mylinčių širdžių, kurios kaip Marijos Širdis yra pajėgios Dievui ištarti žodelį „taip“ net tada, kai neretai žmogui norisi sakyti ir daryti priešingai. Jėzus yra pati meilės visuma, todėl Jis, matydamas bent mažiausią tikros meilės nedrąsų blykčiojimą žmogaus širdyje, geriausiai žino, kaip pagelbėti, kad tikinčiojo gyvenime neliktų neišsiskleidęs nė vienas žmogiškos meilės pumpuras. 

Bet kaip galime mylėti Dievą, kurio nematome, nemylint artimo, kurį kasdien sutinkame? Ir kaip galima teisingai mylėti save ir aplinkinius, nemylint Viešpaties? Daugelio didžioji žmonių bėda, kad jie stengiasi pirmiausia mylėti tai, ką mato, bet ne tuos dalykus, kurie juos galėtų nuvesti į tikėjimo aukštumas. 

Tokios netvarkingos meilės viršūnė – pastaruoju laiku nesiliaujančios kalbos apie gėjų pastangas eitynėmis demonstruoti savo liguistos ir nuodėmingos seksualinės orientacijos pūliuojančią votį. Bet kokia vienašališka ir perdėta meilė kūriniams žmones stumia į degradacijos bedugnę, nes uždengia ir nuo jų paslepia begaline meile mylinčio Dievo Sūnaus Širdį, kurią ieškantiems tiesos žmonėms išties įmanoma tikėjimo akimis išvysti, pamilti ir mylėti dabar bei amžinai. 

Dievo, savęs ir artimo meilė prasideda (ir nuolat tęsiasi) nuo „mažų“ dalykų. „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. Dalykis savo maistu su išalkusiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Ieškok kiekvieno išmintingo žmogaus patarimo ir niekad neniekink jokio naudingo pamokymo. Visad šlovink Viešpatį Dievą, prašyk Jo ištiesinti tavo kelius ir suteikti sėkmę visoms tavo pastangoms bei užmojams“, – skaitome Biblijoje (Tob 4, 15 – 19). 

Be abejo, Kristaus sekėjui nėra lengva nuolat būti pasiruošus, kai reikia spontaniškai pagelbėti kiekvienam žmogui. Neretai mūsų žmogiškas ribotumas mums grasins pakišti koją, tai yra mes pristigsime motyvacijos ir kantrybės tinkamai padėti tiems, kuriems šiuo metu reikia mūsų drąsinančio žodžio, paskatinančios šypsenos ir niekada nebegrįžtančio savo brangaus laiko. Kai kartais mums iškils abejonės: „Ką turiu daryti, o ko nedaryti“, tada turėtume dirstelėti į savo vidų ir klausti savęs: „Ar aš neatitolau nuo Viešpaties valios suvokimo ir jos vykdymo?“. 

Henri J. M. Nouwenas mus ragina grįžti prie Aukščiausiojo meilės ištakų: „Nepaliaujamai sakykite: „Tebūnie Tavo, o ne mano valia“. Atiduokite kiekvieną savo širdies kertelę ir visą laiką Dievui ir leiskite Dievui pasakyti, ką turite daryti, kur eiti, kada ir kaip atsiliepti. Išsekimas, pervargimas ir depresija nerodo, kad vykdote Dievo valią. Dievas yra švelnus ir mylintis. Dievas savo meile nori jums suteikti gilų saugumo jausmą. Kai leisite sau visapusiškai patirti tą meilę, geriau įstengsite skirti, kas jums siunčiamas Dievo vardu“.

Artėjanti Sekminių šventė primena neišsenkamą Dievo Dvasios dovaną: mokyti mus visko, ką Jėzus kalbėjo ir darė. Šventoji Dvasia, perfrazuojant vieną posakį, kai žvelgiame į veidrodį, padėk mums rasti šešėlius savo veide, kurie neleistų mums užmiršti: mes kiekvienas esame tiek pat Dievo meilės verti, net jei turime tų asmeninio netobulumo šešėlių. Meilės Dvasia, tegul bet kokie gyvenimo šešėliai ir iššūkiai nebus pajėgūs mūsų atskirti nuo Jėzaus meilės, kurios taip gausiai Tėvas suteikė savo vienatiniam Sūnui dėl mūsų. 

Dievas Tėvas taip pamilo mus, kad, pasak vieno teologo, atrodo, jog Jis mylėjo mus labiau už savo Sūnų ir nepagailėjo Jo, kad galėtų pasigailėti mūsų. Jis leido Sūnui žūti, kad mes amžinai gyventume. Kaip aš, tu, mes visi atsiliepiame į dabar tebesitęsiančią begalinę Dievo meilę?

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 05 09