III Velykų sekmadienis A 2011

Piligrimo kelionė

Kaip jūros bangos užlieja smėlio smiltis ir grįžta atgal, taip ir panašiai esti ir su krikščioniškomis šventėmis: jos ateina, pasiekia aukščiausią liturginį tašką – per pamaldas išsiilgusiųjų širdis pripildo gyvojo vandens ir… pradeda atslūgti. Prisikėlusiojo šlovinimas per Eucharistijos šventimą bažnyčioje juk negali trukti ištisą dieną. Yra laikas Jį šlovinti šventovėje ir yra laikas Jį garbinti visur kitur.

Grįžtame į kasdienybės buitį, susitinkame su artimaisiais (kai kurie iš jų tikėjimo atžvilgiu yra indiferentiški), tegul ir jie per mus pajunta Jo malonės spindulių neaprėpiamumo dalį. Ypač Velykų laiku žmonių širdys turėtų kilstelėti aukštyn, nes Viešpats už visus guldė galvą, kad taptų ne atskirų numylėtinių, bet viso mistinio kūno – visos žmonijos – neregimoji ir tikroji Bažnyčios Galva bei Širdis.

Tačiau ką mums sako Evangelija šį trečią Velykų sekmadienį? Ogi matome du Jėzaus mokinius, keliaujančius į Emauso kaimą, kuriems skausmingas liūdesys dėl Mokytojo netekties taip užtemdė akis ir atbukino klausą, kad jie žiūrėjo į Jį ir Jo nematė, girdėjo Jo žodžius ir nesuvokė, kad priešais juos – mirties paragavęs, bet sunykimo lemčiai nepasidavęs amžinasis Žodis. Taigi kai leidžiame nerimstančiam liūdesiui prasibrauti į savo dvasios gelmę, tada numariname tikėjimą Dievo Sūnumi, ir Jo mokymas kaip ungurys išslysta iš mūsų rankų.

O kaip reikia kiekvienam žmogui jo protą ir dvasią atveriančio Dievo Dvasios išsiliejimo, nes tik Ji geriausiai mums padeda suvokti ir gyvenime pritaikyti Šventojo Rašto tiesas. Kol žmogus vadovaujasi tais dalykais, kurie matomi plika akimi, o malonės inspiruojantį tikėjimą, kuris mums įrodo neregimosios tikrovės realumą (Žyd 11, 1), kiša į dulkėtus gyvenimo stalčius, tol jo vidinės akys pernelyg yra žvairos, nes žiūri ne ten, kur reikia, ir nemato to, kas svarbiausia.

Tas, kuris išsirinko savuosius mokinius ir jiems ne tik kalbėjo apie savo kančios, mirties ir pomirtinio prisikėlimo neišskiriamą būtinumą, bet savo meilę parodė iki galo (Jn 13, 1), tai yra viską įvykdė, ką žadėjo, štai dabar mato savo sekėjų širdis, iš kurių jau buvo išdilę neužmirštami žodžiai: „Aš Esu“ (Jn 13, 19).

Viešpats nepyks dėl tų savo mokinių neišmanymo ir netikėjimo, bet įdėmiai pažvelgs į juodu – tarsi į išsiblaškiusius vaikus ir, kaip anksčiau yra buvę, kantriai atvers jiems Raštų prasmę ir atves juos į protą.

Vakaras jau atėjo, leidžiasi saulė… Ką toliau daro Kristus? Nors Jis iš anksto žinojo, kad svečiuosis pas tuodu mokinius, bet dabar dedasi, kad nori eiti savo keliais. Viešpatie Jėzau, koks gi pagrindinis Tavo kelio tikslas? „Kad visi nueitumėte per mane pas Tėvą“, – atsakytum. Todėl žinome, kad prisikėlęs iš numirusių dėl kitų kelių niekada nepalieki esminės kelio krypties – į mūsų nerangių širdžių viešpatavimą, kurios nėra pasirengusios nuolat tikėti Tavo žodžiais.

Tu, Viešpatie, daugybę kartų labiau troškai apsilankyti Kleopo ir kito mokinio namuose nei jie patys. Žinojai, kad vien dievišką žodį paskelbus, jie dar gali įkristi į dvasinio neišbaigtumo duobę. Todėl kai Tu, Jėzau, viešėdamas pas juos prie stalo laiminai, laužei duonos riekę ir davei jiems valgyti, tik tada jų vidinės bei išorinės akys atsivėrė, ir jie džiaugsmingos nuostabos pagauti pagaliau pažino Tave – Tikrąjį ( 1 Jn 5, 20).

Tai buvo nelyg Kristaus Velykų atminimo, sakramentinis Jo vienintelės aukos, paaukotos ant kryžiaus, sudabartinimas, kurios metu mes, kaip tie Emauso mokiniai, pirmiausia klausomės Dievo žodžio, o antroje šv. Mišių aukos liturgijoje valgome eucharistinę Duoną, idant taptume tuo laužomos duonos gabalėliu, kuris, atsidūręs kančios randais paženklintose Išganytojo rankose, yra skirtas kitiems…

Palaimintasis Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Mano tikėjimas kasdien leido man konsekruotoje duonoje ir konsekruotame vyne įžiūrėti dieviškąjį Keliauninką, kuris vieną dieną prisiartino prie dviejų mokinių pakeliui į Emausą, kad atvertų jų akis šviesai ir širdis vilčiai (plg. Lk 24, 13–35)“.

Ar atpažįstu dieviškąjį Piligrimą savo gyvenimo kelyje?..

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 05