Iš upelio tapusi jūra
Išskyrus Dievą, neturintį jokio nepastovumo, viskas pasaulyje kinta. Nors per įsikūnijimo nuolankumą Dievo Sūnus virto tarsi nykštuku ir Jam reikėjo kaip mums ir dėl mūsų augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52), tačiau Jo žemiškojo gyvenimo kilnumo netemdė nė mažiausias nuodėmės šešėlis. Per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą Kristus tapo išganymo vėliavnešiu, liudijančiu, jog Jis yra Tas, be kurio mes neturėtume tikros laimės.
Panašiai nutiko ir su Jėzaus bei mūsų Motina Marija. Vatikano II Susirinkimo konstitucija aiškiai byloja: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“.
Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties jūrą… (Sir 24, 31). Jos gyvenime visa tai vyko ne pasyviai laukiant (po mirties akimirksnio) savo saulėtojo danguje apsireiškimo, bet Ji, visiškai pasitikėdama Viešpačiu ir sutikdama su Jo pažado išsipildymu (Lk 1, 31), ruošėsi pakelti ir įveikti visus neišvengiamus išbandymus, nes ugniaspalvis slibinas – velnias ne tik troško visų Bažnyčios vaikų pražūties, bet tykojo Marijos bei Jos Sūnaus, „kad Jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 4).
Net visos pragaro piktosios dvasios (susibūrusios draugėn) nepajėgios suardyti net mažiausios dieviškojo plano dalies. Dar prieš atsirandant Visatai, Aukščiausiasis iš anksto žinojo, kad Jėzui bus lemta mirti ant kryžiaus, o ne piktojo nasruose, todėl kitaip ir būti negalėjo.
Kadangi Visagalis iki pat pasaulio pabaigos leis demonams gundyti žmones, idant ištirtų jų ištikimybę Dievui ir, kad jie, atmesdami pagundas, įgytų amžinybėje tokį turtą, kokio čia žemėje neturi joks milijardierius, todėl ir šiais laikais žmonės turi budėti, melstis ir saugotis nuodėmės klastos, nes už jos nugaros dažnai kaip liūtas, pasiruošęs šuoliui, tupi plika akimi nematomas nelabasis, pasirengęs be gailesčio pagriebti į nelaisvę savo auką (1 Pt 5, 80).
Šia proga negalima nutylėti apie neseniai viename bulvarinio laikraščio savybių turinčiame dienraštyje paskelbtą publikaciją, kurios žurnalistė, remdamasi grupele anonimų dvasininkų, sviedė visiškai nepagrįstus priekaištus arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, kurių melaginga informacija jau buvo argumentuotai demaskuota Bernardinų internetiniame tinklalapyje išspausdintose publikacijose…
Maldoje ne tik prašome Dievą dar didesnės tvirtybės Jo Ekscelencijai arkiv. Sigitui, bet, vadovaudamiesi Evangelija, meldžiame atsivertimo malonių to tendencingo straipsnio autorei ir tiems kunigams, kurie anoniminiu būdu bandė kalti pleištą į mūsų Bažnyčios narių vienybės pamatus.
Amerikiečiams apgulus Filipinų salas, laivyne įvyko nuostabus atsitikimas. Jau turėjo prasidėti apšaudymas, kai staiga vieno jūreivio švarkas nukrito į jūrą. Jūreivis prašė leisti švarką išsiimti. Kai jam buvo neleista, jis šoko į vandenį. Visi manė, kad jis esąs bailys ir norįs pabėgti. Bet jis tuoj vėl užlipo ant laivo lubų, nešdamasis šlapią švarką. Deja, tas jam nieko nepagelbėjo. Už neklausymą buvo pasodintas į karcerį ir karo teismo nuteistas kalėti keletą metų. Generolas Dewey, kuris paskaitė ištarmę, paklausė nelaimingą jūreivį, kodėl jis dėl tokio skarmalo taip kvailai pasielgė. Jūreivis išsitraukė iš kišenės fotografiją ir rodydamas ją generolui pasakė: „Mano motina”. Švarke, kuris įkrito į jūrą, buvo jo motinos paveikslas, kurį jis būtinai norėjo išgelbėti. Tuomet generolas Dewey ištiesė jam ranką ir dovanojo bausmę, sakydamas: „Jūreiviai, kurie dėl savo motinos paveikslo rizikuoja gyvybe, ištikimai kovos ir už savo tėvynę”.
Dar labiau tai darys tie, kurie gyvenimo darbų tiesa myli Jėzų bei Mariją.
Saulėtoji mūsų Motina Marija, Tu Dievo suteikta galia pamynei žalčio galvą ir mums primeni, jog visi Kristaus ir Bažnyčios mokslui ištikimi tikintieji paveldės tai, kas jiems nuo amžių numatyta. Į dangų paimtoji Mergele, savo galinga malda užtark mus pas Jėzų ir ypatingo gailestingumo malonių išliek tiems mūsų broliams bei seserims, kurie klysta ir kitus klaidina. Švč. Mergele Marija, melskis už mus, kad visi būtume verti dangiškos Tėvynės!
Kun. Vytenis Vaškelis 2011 08 15