VI Velykų sekmadienis A 2011

Mes – ne pasaulio vaikai

Prieš dvejus metus Holivudo žvaigždė Raselas Krou (Russell Crowe) viename interviu yra kalbėjęs apie šiuolaikinės kartos pripratinimą prie lėkštumo ir apie cinizmo nuodų plitimą visuomenėje. Cinizmui būdingas atviras moralinių normų ignoravimas ar net tyčiojimasis iš žmonių, besilaikančių dorovinių principų. Tai matome kasdieninėje žiniasklaidoje, kuri pirmiausia dėl asmeninių vertelgiškų motyvų vaikosi sensacijų ir pataikauja pigiam skaitytojų bei žiūrovų skoniui.

Dar daugiau. Per Interneto tamsiuosius tinklapius iškrypėliškos ir liguistos orientacijos asmenys be jokios atsakomybės platina lengvai prieinamą (ypač smalsiam jaunimui) lytinio palaidumo medžiagą, kuri ne tik iki nulio susiaurina žodžio „meilė“ tikrąją prasmę, bet svarbiausia daugelio jaunuolių ir kitų žmonių vulgarybėmis užterštose širdyse išvysto tokį besaikio savanaudiškumo sindromą, kuris blokuoja bet kokį Gerosios Naujienos spindulio proveržį.

Tačiau kai šio sekmadienio Evangelijoje Kristus atvirai prabyla apie visus dalykus pranokstančią savo meilę, kuri vienintelė pajėgi perkeisti žmogaus būtį, tada Jis pagrįstai iš savo sekėjų tikisi įsiklausymo, Jo žodžių apmąstymo ir jų priėmimo į savo sielos vidų. Jo meilė, veikianti mumyse, įveikia aukščiausias mūsų vidinio užsisklendimo, nepasitikėjimo, nuoskaudų bei baimės užtvaras, kurios iki šiol tiesiogiai stabdė Jo gydančio gailestingumo pilnutinį išsiliejimą.

Vaikai nematė tėvo dešimt metų. Jis nuolat (su trumpomis pertraukomis) girtaudavo. Jo žmona Džeinė, nebepajėgdama kentėti, po dvidešimt vedybinio gyvenimo metų, kai vaikai jau buvo paaugliai, išsiskyrė su vyru. Kartą pavasarį Džeinės sūnus iš Parmos ligoninės (Ohajuje) gavo žinią apie tėvą. Kai Džeinė išgirdo sūnų sakant: „Tėvui mirtinas vėžys“, jai viduje lyg kažkas apsivertė ir nutiko keisčiausias dalykas: staiga pradingo visi tie skausmo ir pykčio metai.

Džeinė nuvežė vaikus į ligoninę pasimatyti su tėvu. Ji mąstė, ką turi daryti. Pakeliui namo ji pasakė vaikams, kad apmokės ligoninės išlaidas. Kiekvieną dieną kartu su vaikais ji važiuodavo jo aplankyti. Prieš pat mirtį tėvas ir vaikai vėl pasijuto šeima. Nebeliko jokių nuoskaudų. Kalbėdamiesi apie praeitį, prisimindavo tik geriausias akimirkas. Vaikai sakė tėvui, kad jį myli – ir patys suprato, kad tai tiesa.

Per tėvo laidotuves dukra perskaitė savo eilėraštį, kiti vaikai prisiminė drauge praleistas džiugias akimirkas. Džeinė padėkojo visiems susirinkusiems. Ji viską apmokėjo – ligoninės išlaidas, slaugą, laidotuves, gėles. Paklausta, kodėl taip padėjo ją skaudinusiam žmogui, Džeinė pasakė paprastą priežastį: „Jis buvo vaikų tėvas“. O į kitą klausimą: „Kaip būti tokiems atlaidiems ir mylintiems?“, ji atsakė savo knygoje žodžiais: „Vieni turi šią Dievo dovaną, o kiti ją gali išsiugdyti“.

Jei stokojame meilės artimui, ar norime ir stengiamės ją išsiugdyti? O gal pavargę į viską numojame ranka ir sakome: „Šioje susvetimėjusioje gyvenimo aplinkoje per sunku tikėtis, kad kas nors atsiverstų ir gyvai priimtų širdin Jėzų…“ Toks samprotavimas tebus tik momentinis pasilpusio proto aptemimas.

Kai vėl į rankas paimsime (gal šįsyk ir nenoromis) Šventąjį Raštą, atsiversime apaštalo Pauliaus laiškus ir perskaitysime: (…)„Jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 23), tada tegul nauju suvokimu mūsų galvoje nušvis mintis: „Juk iš tiesų Jėzus pernelyg didelę auką iš meilės man paaukojo už mane, kad aš imčiau ir pradėčiau abejoti Jo malonės veiksmingumu. Savo žmogišku silpnumu neapribosiu Jo dieviškos neaprėpiamybės ir vėl iš naujo skaitydamas Viešpaties žodį atgausiu Šventosios Dvasios šviesą, kuri išsklaidys mano trumpalaikes dvasios sutemas ir padės tvirtai ištarti: „Tikrai aš esu Kristaus ir man Jo vieno dabar gana“.

Tačiau jei rytoj savyje vėl pajusime nors mažą pagiežą mūsų užgavėjui, kreipsimės į Kristų ir tarsime Jo akivaizdoje tokius žodžius, kuriais nesyk rezultatyviai meldėsi vienas dvasininkas: „Meldžiu savo skriaudėjui to, ko norėčiau sau, ir būsiu laisvas. Prašau jam sveikatos, gerovės, laimės, ir būsiu laisvas. Net jei širdyje jam to nelinkiu ir malda tėra žodžiai, vis tiek meldžiuosi. Kalbu šią maldą dvi savaites, ir tikiu – žodžiai taps prasmingi, – suvoksiu, kad iš tiesų noriu tik gėrio, ir kartėlį, pagiežą bei neapykantą tikrai pakeis gailestingumas, užuojauta ir meilė“.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011