Valtis, blaškoma bangų

2011 08 07

Sekmadienio Evangelija.

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22-33)

Apaštalai yra valtyje, atviroje jūroje. Jiems pučia priešingas vėjas, lyg norėdamas sutrukdyti jų kelionę. O Jėzus vienumoje ant kalno meldžiasi. Be abejo, meldžiasi už juos, panašiai kaip Mozė, stovėdamas ant kalvos, kėlė rankas į dangų, kai Izraelio sūnūs lygumoje įnirtingai kovėsi su amalekitais (Iš 17, 8-16); Mozė buvo toli nuo mūšio lauko, tačiau pergalė priklausė nuo jo, nuo jo iškeltų rankų.

Taip yra ir Bažnyčiai. Ji kovoja pasaulyje sunkią kovą prieš neapykantos, susiskaldymo ir mirties jėgas, bet pergalės dovana ateina iš prisikėlusio Viešpaties: „Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). 

Ankstyvoji krikščionių bendruomenė išsaugojo šios įsimintinos, kupinos stebuklingų ženklų nakties prisiminimą, nes aprašyti įvykiai priminė jos pačios padėtį pasaulyje. Kai Matas rašė Evangeliją, Jėzus jau buvo palikęs šią žemę, kitaip tariant, jis jau buvo atleidęs minias ir pastūmėjęs savo Bažnyčios valtį, vadovaujamą Petro, į bangas, kad plauktų didžiąja istorijos jūra. Bažnyčia tuomet dar tebuvo nuėjusi neilgą šio naujo kelio atkarpą – praėjo vos keleri metai, kai ėmė kilti pirmosios persekiojimo bangos.

Pirmiausia tai reiškėsi Jeruzalėje: mokiniai buvo įkalinti, Steponas nužudytas, Bažnyčia priversta išsisklaidyti po Palestiną. Po to atūžė kitos, dar grėsmingesnės bangos: Romoje imperatorius Neronas pradėjo masiškai persekioti Jėzaus mokinius. Bažnyčia išgyvena baimės ir priešingo vėjo laikotarpį.

Šią situaciją istoriškai atspindi daugelis Naujojo Testamento vietų: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasto” (1 Pt 4, 12); „Pasipriešinkite jam tikru tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje” (1 Pt 5, 9).

Kai panašiose situacijose krikščionių Bendrija klausydavosi šio evangelinio pasakojimo, ji įžvelgdavo jame pirmiausia tikrumą: Mokytojas ir šiandien nėra toli; jis nepalieka mokinių vienų, besigrumiančių su bangomis; pakanka jo šauktis.

Toks pasitikėjimas buvo grindžiamas tikrumu, jog jis prisikėlė ir yra gyvas. Bažnyčios tėvai pastebėjo vieną sutapimą: Jėzus ežeru ateina pas apaštalus „ketvirtosios nakties sargybos metu” (tarp trečios ir šeštos ryto valandos), tai yra tą pačią valandą, kai jis prisikėlė iš numirusiųjų.

Jūros vandenys Biblijoje yra mirties simbolis. O Jėzus – prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25). Todėl Petro klausimas tampa reikšmingu: „Jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Jis nesako: „Padaryk, kad aš vaikščiočiau vandeniu“, bet: „liepk ateiti pas tave…”, t. y. kad vandenys, grasinantys mirtimi, negalėtų Petrui sutrukdyti ateiti pas Kristų. Ir Viešpats kviečia: „Eik!“

Šiuo laikotarpiu, norint nepaskęsti, yra svarbus vienas dalykas: neprarasti pasitikėjimo, nesutrikti sunkumų akivaizdoje; nereikia žvalgytis nei žemyn, nei atgal, nei į šėlstančias bangas, bet žvelgti tik į priekį, į Kristų. Apaštalas Paulius rašė: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13-14).

Beje, Petras turėjo dar vieną karčią patirtį, panašią į išgyventą Tiberiados vandenyse. Paskutinės vakarienės metu, visų apaštalų akivaizdoje, jis drąsiai pareiškė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!” (Mk 14, 29). Tačiau, po kelių valandų, kai Jėzų suėmė, jis suabejojo ir vėl pasidavė baimei, panašiai kaip ežero vilnyse: „Aš nepažįstu to žmogaus” (Mk 14, 71). Bet ir po šio nuopuolio jis nepalūžo, neprarado vilties, bet gręžėsi į Viešpatį.

Iki šiol žvelgėme į Evangelijos skaitinį ankstyvosios Bažnyčios akimis. Ką mes, šių dienų krikščionys, po tiek amžių galime jame išskaityti? Greičiausiai tuos pačius dalykus, pro kuriuos praėjo pirmieji krikščionys. Juk pasikeitė tik vaizdas: kitus matmenis įgavo ežeras ir valtis. Šiandien ežeras yra visa žemė, o valtis yra Bažnyčia, pasklidusi visame pasaulyje. O juk išbandymai yra tie patys, ir tenka daryti tuos pačius pasirinkimus.

Taip pat ir mūsų asmeninis gyvenimas ne kartą būna panašus į tą valtį, blaškomą bangų. Valtis pavojuje gali būti santuoka, verslas, sveikata ir pan. Priešingas vėjas gali būti kitų priešiškumas ar nesupratimas, besikartojančios nesėkmės, sunkumas rasti darbą ar gyvenamąją vietą.

Dažnai pradžioje gana drąsiai priimame gyvenimo iššūkius, pasitikime Dievu, vadinasi, šiek tiek taip pat einame vandeniu. Bet paskui, kai užgriūva vis besitęsiantys ir atšiauresni išbandymai, ateina akimirka, jog, atrodo, daigiau jau nebepakelsime, nuskęsime. Prarandame drąsą, grimztame į beprasmybę.

Tai – susitelkimo akimirka, kad išgirstume asmeniškai mums Jėzaus ištartus žodžius apaštalams: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Viešpats gali suteikti drąsos, kurios pristingame. Kaip? Atsiremiant į tikėjimą ir maldą: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Filosofas Ludwigas Wittgensteinas († 1951) primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“.

Galbūt kažkas pasakys, jog drąsa, besiremianti tikėjimu į Dievą ir malda, yra tik dirbtina užuovėja, pabėgimas nuo savo galimybių ir atsakomybės. Iš tiesų, rankų nuleidimas ir nieko nedarymas, laukiant, kol viską padarys Dievas, nėra tikras tikėjimas ir tikra malda, tai greičiau pasyvus atsiribojimas. Todėl, prieš įsiterpiant Viešpačiui, mokiniai kovojo visą naktį, pasitelkdami visus savo sugebėjimus; jie neliko susigūžę ar apatiški vėjo smarkumui.

Kaip matėme, Petras ryžtasi eiti keliu, prieštaraujančiu traukos jėgai. Jis gali juo žengti tol, kol leidžiasi nešamas naujos ir stipresnės Jėzaus artumo traukos jėgos, kaip parašyta: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Jėzaus Kristaus sekimas reiškia, jog mes turime ir galime eiti keliu, prieštaraujančiu pasaulio traukos jėgai, egoizmo jėgai, vien materialių dalykų troškimo jėgai. Šis sekimas yra kelias per neramius, audringus vandenis, ir galime juo eiti tik būdami jo malonės traukos lauke, nukreipę į jį žvilgsnį. Jei mes sekame ne tik Jėzų – žmogų, bet ir Kristų – gyvojo Dievo Sūnų, tada mes einame Dievo, kuris ne tik egzistuoja, bet ir veikia, keliu.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM