KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2011

Jis įžengė ir mes žengsime

„Trys Knygoje neaprašyti mūsų Brolio Jėzaus stebuklai: pirmas, kad Jis buvo žmogus kaip tu ir aš; antras, kad turėjo humoro jausmą; ir trečias, kad Jis ir nugalėtas žinojo esąs nugalėtojas“, – tai poeto Kahlilo Gibrano žodžiai, kurie gali būti priskirti Šeštinių šventės nemonotoniškam įprasminimui. Savo visų darbų plunksna anapusybės Gyvenimo knygos puslapiuose įspaudžiame keturis piligrimystės pėdų pėdsakus, nes kiekvienam iš mūsų per šį pasaulį lemta eiti pasitikint ne vien savo kojų eiklumu (Apd 17, 27 – 28).

Bet vargas žmogui, jei lemtingoje ateityje išryškėtų tik jo puikybės prisimurkdę atspaudai, liudijantys, kad jis rankomis į šipulius suskaldė savo nepakartojamos egzistencijos tapatybę. Jei asmuo stokoja santykio su Dievu, kuris grindžiamas tikėjimu, tada jo tyko pavojus nusiristi žemyn ir nusisukti ne tik sprandą.

Vienas miestietis atvyko į kaimą atostogauti. Fermoje pamatė tvirtą arklį ir sugalvojo jį nusipirkti. Ūkio savininkas nenoromis jį pardavė. Miestietis tuoj užšoko ant įsigyto arklio ir pradėjo jį raginti šaukdamas, kaip buvo matęs filmuose. Arklys nepajudėjo iš vietos. „Turiu jus perspėti, – tarė ūkininkas, – kad šis arklys yra ypatingas, sakyčiau, labai „religingas“. Kad pajudėtų į priekį, reikia sakyti „Šlovė Dievui“, o kad sustotų, sušukti „Amen!“. Išgirdęs patarimą, naujasis arklio šeimininkas sušuko: „Šlovė Dievui“. Arklys šuoliais pasileido didžiulio skardžio link. Raitelis vos suspėjo ištarti „Amen!”. Arklys tuoj pat sustojo, tačiau jau stovėdamas ant skardžio krašto. Vos atgaudamas kvapą raitelis pakėlė akis į dangų ir tarė: „Šlovė Dievui!“

Šio pasakojimo pabaiga nežinoma. Galbūt tas miestelėnas taip nuoširdžiai pagarbino Visagalį, jog arklys iš netikėtumo pasimetė ir, užuot aklai puolęs vykdyti komandą, šoktelėjo atgal. Turbūt ir Aukščiausiasis buvo pamalonintas: matydamas karštai Jį pagarbinusįjį pasigailėjo, ir tą kuiną nuo pražūtingo šuolio sulaikė. O jei vis dėlto jiedviem buvo lemta nuo skardžio žemyn nuskrieti, tada pakeliui į amžinybę šalia žodžių „Šlovė Dievui!“, be abejo, geriausiai jam būtų tikę kiti du žodžiai: „Viešpatie, pasigailėk!“.

Gerai, kad ekstremalios situacijos supurtydamos žmogaus vidų kartais išmoko jį melstis ir keistis. Bet dar geriau, kai ta vidinė jo kaita yra brandinama visą gyvenimą. Tada žmogus, užangažuotas dieviškų tiesų, atsiduria jų tinkluose ir tiki, kad juos iš nuo Bažnyčios laivo denio kaskart arčiau savęs traukia geriausias sielų išganymo Žvejys.

Žinoma, kol mes artėjame prie Jėzaus ir Karalystės, į kurią Jis įžengė, susiduriame su išbandymais, kurie retsykiais mumyse pasėja trikdančios neramybės sėklas. Išaugusios jos graso užtemdyti mūsų kilniausių siekių horizontą. Todėl patiriame neišvengiamas dvasines kovas, savo paguodai žinodami, kad jas pirma mūsų įveikė mūsų Mokytojas.

O. Chambersas rašė: „Natūralu, kad būdami linkę į matematiką ir apskaičiavimą netikrumą laikome blogu dalyku… Užtikrintumas yra sveiku protu grįsto gyvenimo ženklas. Maloningas netikrumas yra dvasinio gyvenimo ženklas. Būti tikriems dėl Dievo reiškia, kad savo gyvenime esame netikri dėl visko ir nežinome, ką gali atnešti diena. Paprastai tai konstatuojama su liūdesio atodūsiu, nors turėtų būti ištariama su kvapą gniaužiančiu lūkesčiu“.

Prieš palikdamas savo mokinius žemėje, Jėzus pasirodė jiems paskutinį sykį (Mt 28, 17). Sekminių dvasia ant jų dar nebuvo išsiliejusi ir dėl to nenuostabu, kad Šventasis Paraklitas „nepajėgė“ išsklaidyti kai kurių Jo mokinių netikėjimo miglų, ir jie Prisikėlusiuoju abejojo.

Tėvo dieną prisiminkime tuos šeimų tėvus, kurių šaltas ir perdėm racionalus protavimas blokuoja jų dvasios gelmių atsivėrimą neregimojo Dievo pažinimui ir Jo pamilimui. Jų manymu, beatodairiškas sėkmės siekimas yra visokeriopo užtikrintumo garantija, o bet koks netikrumas – saugumo netektis ir silpnadvasiškumas, ardantis asmenybės vientisumą.

Tačiau dieviškoje malonių hierarchijoje yra kitaip. Toliaregis Viešpats dažnai leidžia tiems sutuoktiniams, sudedantiems savo viltis į Jį, patirti išmėginimus, kurie gludina jų ambicijų aštrias briaunas ir jų tarpusavio santykiai gyja, stiprėja…

O kad bent vienas kitas tėvas įsiklausytų ir priimtų širdin vienos namų šeimininkės maldą: „Visų puodų, keptuvių ir puodynių Dieve! Kadangi neturiu laiko tapti šventa, darydama nuostabius darbus (…), nei mistiškai nusiteikus kontempliuoti aušrą, padaryk mane šventą ruošiant valgį ir plaunant indus“. Maži dalykai teskatina mus siekti kilnesnių.

Kun. Vytenis Vaškelis