Taisykime Viešpačiui kelią!
Kalėdų laukimo laikotarpyje tarsi feniksas iš pelenų iškyla Jėzaus šauklys – Jonas Krikštytojas. Jo išskirtinį vaidmenį per atgailą paruošti izraelitus Dievo Sūnaus atėjimui aiškiai nurodė evangelistas Matas: „O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas pasakęs: „Dykumoje šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!“ (Mt 3, 3).
Keliai keliams nelygu. Kuo lygesnis kelio paviršius, tuo lengviau juo judėti. Yra žinoma, kad keli šimtai metų prieš Kristų prie senovės Artimųjų Rytų šventyklų buvo įrengti procesijų keliai (antai neseniai Egipto archeologai Luksore pirmą kartą atrado ir atidengė sfinksų kelią, jungusį Luksoro ir Karnako šventyklas), kuriais senovės egiptiečiai ir babiloniečiai nešdavo savo garbinamų stabų atvaizdus. Tų procesijų keliai buvo prižiūrimi ir lygūs, nes pagoniškų eisenų dalyviai turėjo oriai bei iškilmingai pasiekti šventyklas.
Tačiau kokia nauda iš tokio garbinimo, kurio objektas yra susikurto stabo atvaizdas? Tai stabmeldystė, nes užuot garbinę vienintelį Dievą, Jam priklausomą garbę žmonės perkelia kūriniams. Dekaloge aiškiai parašyta: „Neturėk kitų dievų, tik Mane vieną“. Jei žmogus pirmenybę teikia pinigams, daiktams ir savųjų įgeidžių patenkinimui, o ne Dievui – tai nuodėmė, nes tada jo laikas, mintys ir širdis daugiau priklauso ne visų kūrinių Kūrėjui, o žemesnės kategorijos dalykams. Jis gali teisintis, kad vis tiek jis myli Dievą labiau už kūrinius, bet tai bus tik ore skambantys žodžiai. Jokie gyvenime pakaitalai ir daiktai niekada neatstos Dievo, nes tik Jame žmogus geriausiu būdu atranda save ir savo galutinį tikslą.
Šv. Jonas Krikštytojas, puoselėjęs maldingą ir disciplinuotą gyvenimo būdą, su Elijo dvasia ir galybe (Lk 1, 17) ateina į Judėjos tyrlaukius ir iškart susirinkusiems skelbia tai, kas svarbiausia: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3, 2). Jis nesako: „Žmonės, atnaujinkite savo vidines nuostatas ir pažiūras, ir jūs savaime tapsite tobulesni bei šventesni!“ Šių pastangų nepakanka, nes Dangus visada yra vertas daugiau, nei mes jį pajėgiame įsivaizduoti ir tinkamai įvertinti. Dangaus Karalystė tai – Kristaus Širdis, nes joje slypi teisumo, ramybės ir džiaugsmo pilnatvė Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).
Dievas dėl savo besąlygiškos meilės trokšta mus padaryti tobulai laimingus. Jis, pašaukdamas iš nebūties į būtį daiktus iš anksto žinojo, kad pirmas bandymas Rojaus žmones laisvai, sąmoningai ir amžinai padaryti savo bičiuliais bus tarsi prisvilęs blynas – Adomas ir Ieva nepateisins lūkesčių. Vis dėlto jų neklusnumas dieviškai tvarkai tapo jų „palaimintos“ kaltės priežastimi, nes Visagalis Dievas, žvelgdamas į pirmuosius žmones per gailestingumo prizmę, taip pat iš anksto žinojo, kad kai Jo Sūnus bus iškeltas ant kryžiaus, daugelis geros valios žmonių palaipsniui įsisąmonins tiesą: nėra ir niekada nebus tokio kaip Jėzus, kuris net ir už savo priešus guldys gyvybę (1 Tim 2, 6).
Todėl kai kasmet sąmoningi tikintieji Advento sekmadienį bažnyčiose išgirsta Jono Krikštytojo raginimą: „Atsiverskite“, jie supranta, kad šis žodis pirmiausia turėtų tiesiai smigti į tų žmonių širdis, kurių gyvenimo kryptis kardinaliai prasilenkia su Jėzumi – su savo tikrosios laimės Versme. Tačiau šis kvietimas kasdien keisti savo mintis, pažiūras, charakterį bei poelgius yra skiriamas ir kiekvienam krikščioniui.
Atviromis dvasios akimis pažvelkime į Joną Krikštytoją ir suprasime, kodėl jis trokšdamas mažėti, Kristuje vis augo (Jn 3, 30). Jis suprato, kad nepriekaištingai atlikdamas savo tarnystę – tiesindamas kelius ateinančiam Dievo Sūnui, atlieka savąjį pašaukimą ir vis labiau darosi panašus į patį Kristų. Jam Kristus – vienintelis gyvenimo idealas.
Ši džiaugsmingo suvokimo malonė – kad augtum Jame, turi mokytis mažėti savyje, dovanojama visiems, kurie sekdami Kristų ryžtasi kaip Jonas Krikštytojas įveikti ar pakelti visus pasitaikančius gyvenime išbandymus. Rašytojas Blyus ne veltui rašė: „Vis dėlto, kai karys tarnauja Tikrajam Karaliui, tai yra mus viršijančiam reikalui, jam gerai sekasi, o jo kūnas tampa stropiu tarnu, pakelia šaltį, karštį, skausmą, žaizdas, išgąstį, alkį, miego trūkumą ir visus sunkumus ir daro tai, kas būtina“.
Šv. Jonas Krikštytojas pranašavo, kad Jėzus krikštys žmones Šventąja Dvasia ir ugnimi (Mt 3, 11). Nepakanka, kad mes, būdami maži, buvome pakrikštyti bažnyčioje, o vėliau priėmėme kitus sakramentus… Mums reikia Šventosios Dvasios ugnies, kuri ne tik sudegintų mūsų nuodėmes, bet ir atvertų mūsų protą bei širdį naujam Dievo žodžio priėmimui: „Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11).
Kun. Vytenis Vaškelis 2010 12 05