Jaunimo dienos – 2013

Jaunimo ugdymas – dividendai dabarčiai bei ateičiai 

„Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13 -14), – tai įkvepiantys apaštalo Pauliaus žodžiai, kurie Lietuvos Jaunimo dienų proga tarsi iš naujo, bekompromisiškai  kviečia ypač jaunimą susimąstyti, pradėti ieškoti bei atrasti savo gyvenimo tikslą, prasmę ir pašaukimą. Perfrazuodami minėtą Šventojo Rašto ištrauką galime sakyti: „Dabar atėjo metas, kad drąsiai atsiribotume nuo mažesnės vertės dalykų ir sufokusuotume savo dėmesį į tokią vestybę, kuri yra aukščiausias mūsų tikslas – Dievas, apsireiškęs Jėzaus asmenyje. Jis – tikrasis mūsų egzistencijos pašventintojas, nes kai savo mintis, širdį ir gyvenimą kreipiame į Viešpatį, mūsų dvasia įgyja vienintelę vertikalaus kilimo trajektoriją, ir tada iš Dangaus nužengianti malonė kiekvieną tikintįjį – jauną ir pagyvenusį – ragina pripažinti: „Aukščiausioji Trejybė yra gyvybe kvėpuojanti mano jaunystės sužadėtinė“ (plg. Jer 3, 4).

2013 Jaunimo dienų renginiai, vykstantys Kaune, tesuteikia vaikinams bei merginoms dar vieną stiprų impulsą savo viduje ieškoti tikrosios laisvės dovanos, kurią suteikia tiesos principais atnaujintas protas. Viktoras Franklis rašė: „Tarp stimulo, kurį mes gauname iš išorės, ir mūsų atsako į jį yra laiko tarpas, per kurį mes nusprendžiame, koks tas atsakas bus. Tai laiko tarpas, kuriame slypi mūsų laisvės šaknys“.

Ne inertiškas ir paviršutiniškas mąstymas, ne mums vadovauti mėgstančios impulsyvios emocijos, ne ydingi įpročiai, ne, pasak katekizmo, vadinamoji papročių laisvė, kuri remiasi klaidingai suprasta žmogiškąja laisve, ne lėkšta, moralinio sugedimo naftalinu  atsiduodanti žiniasklaida, ypač demoralizuojanti jaunimą ir atitraukianti jį nuo nekintančių vertybių, nei kiti panašūs dalykai, bet tik Tiesos – Kristaus – pažinimas ir pamilimas, mus išves į tokias laisvės pievas, kurių nebesinorės iškeisti į nuodėmingų malonumų dykvietes, nes paprasčiausiai, be jokių didelių pastangų suprasime, kad dabartinės dvasinės ganyklos nepalyginamai geresnės už tas, kurios anksčiau mus vedė į niekur.

Yra pasakojimas apie vieną karalių, kuris surengė jaunuolių lenktynes. Nugalėtojui buvo pažadėtas maišas aukso, o finišo linija buvo karaliaus kieme. Lenktynės prasidėjo. Bėgikus stebino, kad kelias, kuriuo jie bėgo, buvo pilnas lauko akmenų. Juos įveikti reikėjo nemažai jėgų ir laiko. Kai bėgikai kirto finišo liniją, liko neatbėgęs tik vienas. Visi laukė. Galiausiai pasirodė ir paskutinis. „O, karaliau, – tarė jis. – Atleiskite, kad pavėlavau. Tačiau ant kelio radau daug akmenų ir uolienų. Prireikė šiek tiek laiko, kol visa tai nurinkau“. Paskui jis ištiesė ranką, o joje laikė maišą. „O šitą maišą su auksu radau po akmenimis ir uolienomis!“ – „Sūnau mano, – atsakė jam karalius. – Tu laimėjai lenktynes, nes geriausiai bėga tas, kuris rūpinasi, kad jo kelias būtų švarus“.

Dievo Sūnus surinko žmonijos nuodėmių akmenis, sumetė į maišą ir „atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 6), idant tas kaltybių maišas pavirstų aukso vertės dorybių maišu, ir kiekvienas, kas jį neš, visada atsimintų: mano gyvenimo kelias dabar švarus, nes pirma manęs eina Kristus, kuriam atiduodu savo žmogiško silpnumo klaidų akmenis, kurie retkarčiais atskyla bei nubyra nuo mano senojo Adomo „uolienos“. Kadangi stengiamės būti „tokio nusistatymo kai Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5), iki paskutinio atodūsio ištvermingai tęsiame bėgimą, kol Jis tars: „Stop. Gana bėgti, tu pasiekei tikslą – kirtai lemtingo finišo tiesiąją“.

Jaunimui gyvenimas dar tik įsibėgėja… Todėl visa, ką jis mato ir girdi, formuoja jo charakterį, ir jis gauna dividendus ateičiai. Jei jaunas žmogus leidžiasi pagaunamas Kristaus malonės, jo priemonės tikslui siekti tik tobulės, ir jis už viską mokės dėkoti savo Mokytojui. Bet jei jis savo širdį ir mąstymą tolygiai padalins Jėzui ir mamonai, bus viduje susiskaldęs, neramus ir nematys tikrosios laimės horizontų. Ne veltui vienas autorius sako: „Mūšis dėl nuodėmės laimimas ar pralaimimas galvoje. Tai, kas užvaldo jūsų dėmesį, užvaldys ir jus“.

Jaunimo dienų gerieji įspūdžiai, patirtys bei išgyvenimai teužkariauja jaunuomenės protą ir širdį. Šventoji Dvasia, plukdyk mūsų jaunimą saugiame Bažnyčios laive, kad klastingiems gundytojams nusviltų nagai, bergždžiai besistengiant suvedžioti ne tik tas jaunas širdis, kurios jau priklauso Kristui, bet ir tas, kurio pakeliui pas Jį… 

Kun. Vytenis Vaškelis