VIII eilinis sekmadienis A 2011

Šifruokime Jo Karalystės kodą

Kas gi yra Dievo Karalystė ir Jo teisumas, kurių ieškojimas yra aukščiausias kiekvieno krikščionio prioritetas (Mt 6, 33)? Kad atrastume šiuos dalykus, Jėzus mus moko per daug nesirūpinti savo gyvybe, valgiu, drabužiu ir ateinančios dienos reikalais. Jei, pasak vieno teologo, „pasaulio rūpesčių trejybė“ – ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime – mūsų gyvenime užima daugiau laiko, dėmesio ir pastangų nei jie yra verti, tada esame panašūs į tuos pagonis, kurie „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1, 22). 

Apaštalas Paulius sako, kad Dievo Karalystė nepriklauso žmogaus fiziologinių reikmių patenkinimo sričiai, bet tai – teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17). Tačiau ar įmanoma žmogui išlikti teisiu ir turėti dvasios gelmių ramybę bei neblėstančio vidinio džiaugsmo būseną, jei jo širdis priklauso dviem šeimininkams – Dievui ir Mamonai („mamona“ aramėjų kalboje reiškia turtą)? Kristus aiškiai kalba apie šios meilės nesuderinamumą, nes visada pirmenybė turi būti teikiama tiems dalykams, kurie yra svarbiausi. 

Jėzaus įsakmus įpareigojimas: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visu siela ir visu protu (Mt 22, 37) netampa mums primesta našta, jei atvira širdimi priimame šiuos Jo žodžius ir suvokiame, kad į mus kreipiasi Tas, kuriame „slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3). Juk Jis daug geriau už mus žino, ką mums labiausiai reikia mylėti. O kai mes, atsukdami nuodėmingajam pasauliui nugarą (1 Jn 2, 15), ryžtamės mylėti Dievą – ypač vargo spaudžiamo brolio asmenyje (1 Jn 3, 17), tada pas mus nepastebimai ir tikrai ateina Jo Karalystė (Lk 17, 20 – 21). 

Anot filosofo ir politologo Gerdo Flügelio, „per krikščionis turi pasireikšti Kristaus viešpatavimas šiame pasaulyje – šeimoje, ekonomikoje, politikoje ir t.t. Krikščionys privalo gyventi šiame pasaulyje, bet negali prisitaikyti prie jo. Todėl Naujasis Testamentas taip griežtai įspėja neperimti pasaulio kriterijų. Iš krikščionių dažnai reikalaujama atsiskirti nuo pasaulio, bet galvoje turima tik nuodėmė, o ne pasaulis kaip toks (Rom 12, 2; 2 Kor 6, 14)“.

Be abejo, Dievo Karalystės išsipildymo pilnatvė mūsų laukia ne žemiškoje, o transcendentinėje tikrovėje. Bet būtų nedovanotina, jei tikintieji pasyviai ir lengvapėdiškai žvelgtų į savo pilietines teises ir pareigas ir, užuot sąmoningai įsitraukdami į visuomeninį gyvenimą, sau manytų, kad nebūtina, pavyzdžiui, dalyvauti rinkimuose į savivaldybių tarybas ir į Seimą, nes vis tiek į valdžią išrenkami tik karjeristai ir populistai. Kaip Viešpaties Karalystės ambasadoriai, pasiųsti į šį pasaulį, kad jį keistume, darykime, ką galime, ir visuomenėje bus mažiau susipriešinimo bei daugiau vilties bei santarvės… 

Vienas svarbiausių krikščionio tikslų – ieškoti Dievo teisumo, kuris į raktas, atrakinantis Jo Karalystės duris, pro kurias galėsime įžengti tik pakeitę savo nuosavą teisumą dieviškuoju. Kai pasaulio kunigaikščio įtakų sferoje atsidūrusieji pirmiausia savo gyvenimo būdu šnibždės, kad Kristaus nukryžiavimas yra kvailystė (1 Kor 1, 23), mes sakysime, kad neblėstanti Jo auka yra genialus DNR malonės kodas, kurį iššifruoja Dievo mažutėliai (Mt 11, 25), turintys Jo antgamtinių genų. 

Jėzus moko, kad nesisielotume dėl artėjančios rytdienos rūpesčių (Mt 6, 34). Todėl viską pavesime aukščiausio Viešpaties beribiam gailestingumui, kuris ir yra dieviškojo teisumo prasmė bei esmė. Per šv. ses. Faustiną Jėzus kalbėjo: Tobulumo siekiančios sielos tegul ypač šlovina mano gailestingumą, nes malonių gausumas, kurį joms teikiu, plaukia iš mano gailestingumo. Trokštu, kad šios sielos pasižymėtų begaliniu pasitikėjimu mano gailestingumu. Aš pats rūpinuosi tokių sielų šventėjimu, parūpinsiu joms viską, ko reikės jų šventumui. Malonės iš mano gailestingumo semiamos vienu indu, o tai yra – pasitikėjimas. Kuo labiau siela pasitikės, tuo labiau gaus. Be ribų pasitikinčios sielos yra mano džiaugsmas, nes į tokias sielas lieju visus savo malonių turtus. Džiausiuosi, kad jos trokšta daug, nes ir Aš trokštu duoti daug, labai daug. Labai liūdžiu, kai sielos trokšta mažai, padaro ankštas savo širdis. 

Taigi dieviško gailestingumo troškimas ar net dar geriau: nenumaldomas ir visą gyvenimą trunkantis įsikūnijusio Gailestingumo – Jėzaus ieškojimas, Jo pažinimas ir Juo sekimas yra tikrasis Jo teisumas, jau dabar įvedantis mus į tą Karalystę, kurios svaiginančio grožio viršukalnes mums lemta išvysti ne čia, bet ten, Anapusybėje…

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 02 27