Talentas šviesoje ir tamsoje

2011 11 13

Sekmadienio Evangelija. 

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.‘ Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!‘ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du.‘ Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!‘

Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo.‘ Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas‘.“ (Mt 25 14–30)

Talentas Jėzaus laikais buvo ne pinigas, bet svorio matas, maždaug 39 kg sidabro luitas. Jo vertė tada buvo apie 6000 denarų, o vienas denaras būdavo vienos dienos darbo užmokestis. Erazmas Roterdamietis († 1536) pirmasis žodžiui „talentas“ suteikė platesnę reikšmę, kuria mes ir šiandien nusakome žmogaus gebėjimus.

Palyginime matome, kad talentas nėra uždirbtas ar nupirktas. Jis yra gautas. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Dažnai girdime žodžius: „Aš pats tai padariau ar pasiekiau.“ Vienas pats negali nieko pasiekti. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės yra būtinas dėkingas ir atsakingas atsakas į šią gautą dovaną. Mums yra suteikta autonomija šia dovana disponuoti.

Pirmųjų dviejų tarnų santykis su gautais talentais buvo teisingas. Tik trečiasis tarnas ne viską teisingai suprato: nepatikėjo, kad, šeimininkui nesant, šis talentas yra jam patikėtas; nesugebėjo įžvelgti šeimininko dosnumo, meilės, pasitikėjimo. Jis paslėpė talentą tamsoje: užkasė į žemę.

Dovana tapo baimės priežastimi: „Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje.“ Baimė jį sukaustė ir atėmė iš jo spontaniškumą, kūrybiškumą, džiaugsmą. Baimę veja tik teisingas meilės santykis su Dievu: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 18–19).

Tačiau vien veiklos nepakanka. Reikia taip pat žinoti dėl ko, kam ir ką daryti. Palyginime sakoma, kad tarnai turi atsiskaityti su šeimininku. Vadinasi, Viešpačiui turėsime pateikti mūsų veiklos rezultatus. Taip, talentas yra mūsų, bet galiausiai jis, su kitais pelnytais talentais, turi sugrįžti pas Kūrėją.

Neužtenka šiuos talentus leisti į apyvartą, reikia įvertinti, kokia prasmė ir nauda iš to. Jei veiklą skatino vien tik mūsų egoistiniai interesai, jei tai buvo investuojama į tuštybę, tai atsiskaitant su Viešpačiu, nepaisant veiklos gausumo, mūsų pastangos, esant didžiuliams trūkumams, gali pasirodyti bergždžios.

Nebūtinai privalome pasiekti įspūdingus rezultatus. Svarbu vidinis nusiteikimas, intencija. Prisiminkime Jėzaus gyvenimą: tarp savo tautiečių nieko daug nenuveikė, kažko regimo lyg ir nesukūrė. Surinko tik grupelę draugų, iš kurių vienas net jį išdavė. Atidavė viską savo gyvenime, o rezultatas – griūtis, kryžius.

Žvelgiant iš sėkmės ar materialinės pažangos pozicijų, blogiau ir negali būti. Būtų galima sakyti, kad visos skelbimo, tarnystės, dėmesingumo, atijautos pastangos buvo bergždžios. Bet taip nėra. Žiūrint ne pasaulio, o Evangelijos žvilgsniu, jo gyvenimasis iš tikro pasisekęs (Žyd 5, 7–10).

Krikščioniui, tarp įvairių Dievo suteiktų dovanų, tikėjimas ir sakramentai irgi yra Dievo dovana. Palyginimas apie talentus mus kviečia atlikti sąžinės sąskaitą: kaip naudojame šiuos talentus? Daugeliui Krikštas išties yra giliai širdyje užkastas talentas.

Prigimtiniai talentų vaisiai baigiasi su mūsų mirtimi arba daugių daugiausiai lieka paveldėtojams; dvasinių talentų vaisiai mus palydi į amžinąjį gyvenimą, kur vieną dieną išgirsime dieviškojo Teisėjo pagyrimą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“

Be to, mūsų žmogiška ir krikščioniška pareiga nėra puoselėti vien tik savo prigimtinius ir dvasinius talentus, bet taip pat padėti ir kitiems juos plėtoti, leisti į apyvartą; ypač tiems, kurie neturi galimybės ar neišdrįsta vieni patys to daryti.

Pasaulyje nemažai žmonių, mokančių įžvelgti paslėptus talentus kitame žmoguje ir su meile padedančių juos puoselėti, iškelti į šviesą. Bet pasitaiko ir tokių, kurie praeina pro šalį ir kitą palieka skendėti tamsoje. Galbūt ir tas žmogus, kuris pabijojo ir užkasė savo talentą giliai žemėje, taip nebūtų pasielgęs, jei būtų atsiradęs bent vienas, išdrįsęs jam pagelbėti ir jį padrąsinti.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM