XVII eilinis sekmadienis A 2011

Lobio atradimas

Daugeliui dangaus karalystė yra kaip paslėptas lobis, migla uždengtas dalykas, nes jos kaip rytmetį kylančios saulės plikomis akimis neišvysi, rankomis neužčiuopsi ir jos kvapo neužuosi.

Dieviškos karalystės mįslę įminti mums padeda nežemiškas „pojūtis“ – tikėjimo malonė, nes tik ji gali mums drąsiai priminti dažnai užmirštamą Jėzaus tiesą: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 5, 34). Nors šie Jo žodžiai buvo adresuoti moteriai, dvylika metų kamuojamai kraujoplūdžio, tačiau pasikliovimas tikėjimu jai padėjo ne tik sveikatos deimantą susigrąžinti, bet ir atvedė prie išganymo spinduliais švytinčio lobyno – Jėzaus.

Bet nejau žmogaus vidinės akys dieviškai tiesai priimti turi atsiverti tada, kai, pavyzdžiui, individas (po sudėtingos širdies operacijos ir ilgos reabilitacijos) tarsi pabunda iš dvasinio letargo ir savęs klausia: „Kodėl aš tik dabar suprantu, kad ta pinigų suma, kurią sukaupiau pardavęs didžiąją dalį turto ir skyriau brangiam gydymuisi, nė iš tolo negali prilygti žmogaus pastangų kainai, kuri, kai sumokoma ieškant gyvojo Dievo ir Jo karalystės, atsiperka tūkstanteriopai?“

Nors mūsų ištvermingas maldos gyvenimo puoselėjimas, pakeliami įvairūs išbandymai, ištikimybė savo pašaukimui, sąžiningumas atliekant visus užsiėmimus ir kiti panašūs dalykai galėtų prilygti Nukryžiuotojo aukos kainai tik savo mikroskopine dalies verte, tačiau net ir mažiausi mūsų darbai yra svarbūs aplinkiniams ir juolab – pačiam Dievui.

Vienos Bruklino parapijos tikintieji kreipėsi į verslininką, ar kaimynystėje gyvenantys vaikai galėtų žaisti jam priklausančioje, bet nenaudojamoje aikštelėje. Vyras leido naudotis aikštele su dviem sąlygomis: parapija turėjo sumokėti už draudimą ir sutvarkyti aikštelę. Tikintieji sutarė vieną šeštadienį susirinkti ir aikštelę išvalyti, iššluoti. Darbas buvo ne maloniųjų, nes šiukšlynas buvo baisus: buteliai, skardinės, net panaudotos narkomanų adatos. Pagaliau buvo nuspręsta: suaugusieji rinks šiukšles, o vaikai laikys maišus.

Dūsaudami jie pradėjo dirbti. Kelios šeimos vėlavo, tarp jų ir pora su dešimtmete dukrele. Dauguma savanorių stebėjosi, kodėl jie atsivežė mergaitę – juk ji vos paėjo. Bet ji pasirėmė ant ramentų ir, rankomis laikydama maišą bei plačiai šypsodamasi, laiminga žiūrėjo, kaip tėvai krauna šiukšles. Ji džiugiai šnekėjo apie tai, kaip aikštelėje sportuos ir žais vaikai. Jos entuziazmas užkrėtė kitus! Neįgali mergytė savo požiūriu įkvėpė visus talkininkus. Tiesa, vienas kitas nesuprato, kodėl ji taip džiaugiasi, neatrodė, kad ji galės naudotis aikštele. Ar ji galės? Kai jos pasiteiravo, ji karštai atsakė: „Aš skaičiuosiu rekordus, būsiu teisėja ir žiūrovė“. 

Toji mergaitė tutbūt nesuvokė, kad jos mažoje, bet plačioje širdelėje laisvai plakė Jėzaus Širdis, kviesdama mažylę į džiaugsmo kupiną nuotykį. Kaip ji galėjo nesidžiaugti, gyvenimu, žmonėmis, jų gerais darbais ir pačiu Dievu, kai jos atsilapojusi širdis buvo „pakerėta“ Jo veikiančios malonės?

Tiktai Viešpats, ypač kai į Jį tiesiogiai kreipiesi malda, išklauso tave ir tada tu pajėgi nusigręžti nuo savo perdėm individualistinių požiūrių, nuo savo negalių, silpnybių ir ribotumo, idant atvira dvasia atsigręžtum į užgimstantį tavyje stebuklą – į Dievo meilę, kurią atpažįsti savyje, kai malonė savaime „verčia“ palikti save ir pasinerti į kito žmogaus vargus bei džiaugsmus.

Toks „išėjimas“ iš savo siauro pasaulėlio vardan kitų gerovės atitinka tobuliausius Dievo planus, nes juose slypi paslėpto lobio suradimas ir jo džiaugsmo atradimas.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 07 24