Meilės radikalumas
Anuomet Jėzus, prilyginęs save su nužengusiai iš dangaus duonai, papiktino kai kuriuos savo mokinius ir jie murmėjo: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis (Jn 6, 60) ir juos vykdyti!“ Ir šiais kompiuterių laikais, kai gyvename laicistinėje visuomenėje, kurioje siekiama išstumti Dievą į žmonių gyvenimo paribį, išgirdę šio sekmadienio Evangeliją, raginančią mylėti priešus ir savo šventumu prilygti net Paties Dievo Tėvo tobulumui (Mt 5, 43 – 48), jei savyje stokojame Šventosios Dvasios vedimo, tikriausiai paskubom sakysime, kad šie paliepimai – ne mūsų nosiai.
Kaip juslinio žmogaus mąstymo ribotumas Dievo Dvasios dovanas laiko kvailyste (1 Kor 2, 14), taip tikinčiojo dvasia, nepaliaujamai ieškanti tiesos, yra nuvaloma nuo visų netikėjimo melo apnašų ir tada, tapusi skaidri, geba klusniai atsiverti Dievo žodžio išminčiai, bylojančiai, jog Visagaliui nėra neįmanomų dalykų. Kai Jėzus mums sako, kad ne tik įmanoma siekti dieviško tobulėjimo, bet tai net būtina daryti, tada Jo mokinys, užuot iškart priešgyniavęs, ramiai pasitikės Mokytojo žodžiais, kurie neapvilia ir yra negęstantis tiesos žibintas.
Kai mūsų protas kasdien kaip kempinė sugers visa, kas išeina iš Jėzaus lūpų, keisis mūsų motyvacija ir veiksmai. Nelaikysime savęs nevertais priimti visas Aukščiausiojo mums duodamas dovanas, bet priešingai – alksime jų, nes suprasime, jog netikras nuolankumas yra puikybės posūnis.
Kartą keletas vyresniųjų ir abatas Jonas Mažasis buvo Skete. Jiems valgant vienas labai senas kunigas pakilęs ėmėsi patarnauti, tačiau niekas nesutiko iš jo priimti net vandens stiklinės. Niekas, išskyrus Joną Mažąjį. Kiti tuo stebėjosi, o vėliau paklausė, negi jis save laiko vertu priimti tokio švento žmogaus patarnavimą. Jonas atsakė: „Kai aš pasiūlau žmonėms stiklinę vandens, esu laimingas, jei jie ją priima. Tai negi norite, kad liūdinčiau seną žmogų, atimdamas iš jo džiaugsmą bent ką nors man duoti?”
Netenka abejoti, kad dangiškasis Tėvas nori mums duoti daugiau nei stiklinę vandens. Jis mums suteikia tarnystės dovanų, kad mokėtume dėkoti Viešpačiui ir tada, kai ant kai kurių (kartais priešiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusių) žmonių galvų krausime įkaitusias žarijas (Rom 12, 20), tai yra Jo malonei padedant įveiksime savo nuoskaudų liekanas ir pagaliau išdrįsime jiems patarnauti: nusišypsosime, tarsime žodį, pasiteirausime, kaip jie laikosi. O jei žmogus bus alkanas, duosime maisto ir, esant reikalui, pasisiūlysime padėti… Neužmiršime, kad krikščioniškai motyvuotas palankumas priešams yra tiesiausias kelias, padedantis artėti link tikrojo atsivertimo.
Vis dėlto daugeliui sunku yra bendrauti ir linkėti maldoje gera tiems, kurie nėra mums malonūs. Dargi priešingai… Tačiau žinome, kad įvairūs nusikaltėliai, satanistų grupėms priklausantieji, propaguojantieji homoseksualizmą ir kiti elementarios moralės principų nepaisantieji asmenys taip pat kaip visi žmonės yra Dievo mylimi, nes Jis leidžia ne tik savo saulei jiems tekėti (Mt 5, 45), bet ir įvairiais būdais beldžiasi į jų sąžinę, idant jie nusigręžtų nuo jų dvasią žudančių kalčių ir priimtų į širdis Kristų, kuriam Tėvas leido mirti kančiose, kad „kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Todėl turime nuolatos budėti, kad nesuplaktume kaltės ir individo, tai yra nuodėmei visada tartume „ne“, o kiekvienam asmeniui kaip dieviškam atvaizdui, – „taip“.
Ką tik šventėme Vasario 16 – ąją. Prisiminkime laisvės kovotojus, kurie buvo kankinami ir nužudyti. Jų pralietas kraujas virto naujos gyvybės syvais, kurie teka Lietuvos nepriklausomybės širdyje. Mūsų tautos šventieji, kankiniai, partizanai ir apskritai visi, pasiekę dangų, būdami be galo laimingi meldžiasi už mus ir už tuos savo budelius, kurie dar vaikšto šio gyvenimo klystkeliais. Neabejotina, kad jei jie galėtų grįžti į žemę, mums primintų maldos ir aukos galybę, kuri perkeičia nusidėjėlių likimus… Juk ne veltui šv. Jonas Auksaburnis maldas už savo priešus laikė „aukščiausia savitvardos viršūne“.
Kun. Vytenis Vaškelis 2011 02 20