XXIII eilinis sekmadienis A 2011

Mylėti – melstis ir įspėti

„Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jei jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15), – taip moko Kristus, ir Jo žodžiai niekuo kitu nepakeičiami. Dabartinės kalbos žodyne vienareikšmiškai aiškinama, kad žodis „barti“ reiškia kitą žmogų koneveikti ar jam priekaištauti. Neradau šiam minėtam žodžiui švelninančios prasmės. Beje, Naujojo Testamento lenkiškame vertime panaudotas žodis turi ir įspėjimo prasmę, kuri šiuo atveju yra priimtinesnė.

Kai matome būtinybę klystantį tikintįjį įspėti, pirmiausia vengiame jį apkalbėti ir su kitais jo klaidas aptarinėti. Jei tas prasižengėlis krikščionis yra namiškis, tada ne tik jo artimieji pasitaria, kaip jam geriau būtų padėti grįžti į doros kelią, bet jie pasiryžta kasdien už jį ir melstis, idant dieviškoji malonė nuklydusįjį nuo tiesos sugrąžintų pas Kristų.

Tiktai pasimeldę už klystantį ir kitus klaidinantį asmenį, tai yra kai patys įgiję daugiau antgamtinės išminties šviesos ir jam iš širdies jos linkėdami, atliksime evangelinę pareigą – stengsimės pagarbiai ir motyvuotai klystančiajam paaiškinti jo padaryto ar daromo blogio žalą bei jos pasekmes ir taip pat jam parodysime kelią kaip galima išeiti iš aklavietės.

Pasak šv. Tomo Akviniečio, kad, pavyzdžiui, būtų sudraustas įžeidinėtojo įžūlumas, jis nustotų toliau užgauliojęs, kartais dera tinkamai atsakyti į užgauliojimus (Pt 26, 5). Užgauliotojas (kai dvasinę žalą gali patirti aplinkiniai) turi būti sudrausmintas. Šv. Grigalius pamoksle sako: „Tie, kurių gyvenimas yra sektinas pavyzdys, privalo, jei gali, tildyti juos kompromituojančius, kad jų kalbų negirdėtų tie, kurie gali girdėti, o tie, kurie laikosi ydingų papročių, neniekintų gero gyvenimo“.

Tačiau jei kai kurie paklydėliai tikintieji privataus pokalbio metu vis tiek nenori gręžtis į tiesą, tada turime su jais kalbėtis dviejų ar trijų liudytojų akivaizdoje. O jei ir tai nepadeda, tuomet tenka kreiptis į vietinės Bažnyčios – savos vyskupijos vyresnybės atstovus.

Šia proga pastebėtina, kad, pavyzdžiui, parapijiečiai, kurie tarpusavio bendravime ar kitur pamato akivaizdų – piktinantį kitus – blogį ir patys nepajėgia su juo susidoroti, pirmiausia turėtų apie tai pranešti vietos klebonui ir tik paskui, jei iškyla būtinybė, kreiptis į dekanato dekaną ir pagaliau – išskirtinu atveju – į vietos Ordinarą.

Vis dėlto tik vienintelė Dievo ir artimo meilė yra išties pajėgi atversti nusidėjėlį ir sutramdyti blogio plitimą žmogaus širdyje. Tik ji perkeičia blogį į gėrį. Todėl įsimintini šv. Dorotėjaus nuolat mus mokantys budėti ir tinkamai mylėti artimą žodžiai: „Jei kam nors tektų pamatyti, kad tavo brolis nusideda, nevalia jo neapkęsti ir tylėti, leidžiant jam žūti. Nevalia jo kaltinti nei jį apkalbėti, bet su gailesčiu ir dieviška baime būtina pasakyti tam, kuris gali jį pataisyti, arba pats viską regėjusis su meile ir nuolankumu tars: „Atleisk, mano broli, jei neklystu, mes negerai pasielgėme“.

Šiuose žodžiuose slypi tikro nuolankumo užtaisas, kuris pajėgus susprogdinti net užkietėjusios puikybės sienas, kad išvestų buvusį nusidėjėlį į laisvės pievas. Tačiau, kad individo viduje greičiau įvyktų toji lemtingoji transformacija, kaip Kristus moko, mums reikia ne pavieniui, bet sutartinai – dviese, keliese ar būryje – nepaliauti melsti tų dalykų, kuriuos mums suteikia Dievas Tėvas (Mt 18, 19).

Susimąstykime ir širdimi pritarkime šiems dykumos Tėvo Antano žodžiams: „Mūsų gyvenimas ir mirtis – mūsų artimo rankose. Palenkę savo pusėn brolį (arba seserį), palenkiame ir Dievą, o papiktinę savo brolį (arba seserį), nusidedame Kristui“.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 09 04