Peržengiant Naujųjų metų slenkstį

Kai at­si­du­ria­me įvai­riau­sių dar­bų ir rū­pes­čių sū­ku­ry­je, at­ro­do, kad lai­kas dar grei­čiau bė­ga. To­dėl stab­te­lė­ki­me ir at­ver­da­mi Nau­jų­jų me­tų pir­mą pus­la­pį sa­vęs pa­klaus­ki­me: „Ar aš, trokš­da­mas gy­ven­ti vien in­ten­sy­viau, per tuos pra­ei­nan­čius me­tus sa­vęs la­biau neiš­eik­vo­jau ir neiš­si­bars­čiau?“ O gal ga­liu pri­si­pa­žin­ti: „Šį­met la­biau sten­giau­si su­de­rin­ti mal­dą ir krikš­čio­niš­ką me­di­ta­ci­ją su kas­die­ne veik­la ir dėl to sa­vy­je at­ra­dau nau­ją gy­ve­ni­mo rit­mą, ku­ris ma­ne įve­dė į gi­les­nę vi­di­nę ra­my­bę ir į di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą Vieš­pa­ties gai­les­tin­gu­mu“. 

2011 me­tus Lie­tu­vos vys­ku­pai pa­skel­bė Die­vo Gai­les­tin­gu­mo me­tais. Skai­ty­da­mi ir ap­mąs­ty­da­mi šv. ses. M. Faus­ti­nos Ko­wals­kos kny­gą „Die­no­raš­tis“ (2005 m. iš­leis­ta Dia­lo­go kul­tū­ros ins­ti­tu­to, Vil­niu­je), esa­me kvie­čia­mi gi­lin­tis į be­są­ly­giš­ką Die­vo Sū­naus mei­lę, ku­ri lie­ja­ma kiek­vie­nam, kas tik ne­pa­si­di­džiuo­ja jos at­vi­ra šir­di­mi pri­im­ti. 

Pla­čiai ži­no­ma­me Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus pa­veiks­le (Jo at­vaiz­das su už­ra­šu: Jė­zau, pa­si­ti­kiu Ta­vi­mi, šv. Faus­ti­nai bu­vo ap­reikš­tas 1931 m. va­sa­rio 22 die­nos vi­zi­jo­je Ploc­ko vie­nuo­ly­ne) pa­vaiz­duo­ti du iš­raiš­kin­gi spin­du­liai, ku­rių pras­min­gumą per ses. Faus­ti­ną (mal­dos me­tu) api­bū­di­no pats Jė­zus: „Šie du spin­du­liai reiš­kia krau­ją ir van­de­nį – bal­tas spin­du­lys reiš­kia van­de­nį, ku­ris nu­tei­si­na sie­las; rau­do­nas spin­du­lys reiš­kia krau­ją, ku­ris yra sie­lų gy­ve­ni­mas… Šie du spin­du­liai iš­tryš­ko iš ma­no gai­les­tin­gu­mo vi­daus ta­da, kai ma­no mirš­tan­ti šir­dis bu­vo ie­ti­mi at­ver­ta ant kry­žiaus. (…) Pa­sa­kyk, kad gai­les­tin­gu­mas yra ryš­kiau­sia Die­vo sa­vy­bė. Vi­si ma­no ran­kų dar­bai yra vai­ni­kuo­ti gai­les­tin­gu­mo“. 

Vieš­pa­ties gai­les­tin­gu­mas ne­tu­ri tęs­ti­nu­mo pa­bai­gos. Ar sve­tur vyks­tan­tys gam­tos ka­tak­liz­mai ir mū­sų kraš­to da­lį 2010 me­tais rug­pjū­čio mė­ne­sį nu­nio­ko­ju­si vėt­ra nė­ra Jo gai­les­tin­gu­mo žen­klas? Ti­kiu, jog tą įsi­min­ti­ną rug­pjū­čio 8-osios nak­tį, kai pra­dė­jo šėl­ti vie­su­lai, ne tik man ir ki­tiems ti­kin­tie­siems tė­vy­nai­niams te­ko šauk­tis Die­vo pa­gal­bos ir pa­si­gai­lė­ji­mo, nes tuo­met iš­ties at­ro­dė, kad iki šiol ne­re­gė­tos aud­ros jė­ga kaip pa­gel­tu­sį la­pe­lį nuo ša­kos ga­li nu­plėš­ti pa­ra­pi­jos na­mų sto­go čer­pes ir pri­da­ry­ti ki­tų ei­bių… Ma­nau, kad ti­kin­čių­jų mal­dos tą­nakt ne tik pri­stab­dė gam­tos sti­chi­jos šėl­smą, bet – svar­biau­sia – mus pa­čius dva­siš­kai su­stip­ri­no ir sa­vaip už­grū­di­no, tai yra pa­ren­gė dar di­des­niems gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mams. 

Ki­ta ver­tus, vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­ma, kad gam­to­je vyks­tan­čio glo­ba­li­nio at­ši­li­mo vie­na iš pa­grin­di­nių prie­žas­čių yra per­ne­lyg di­de­lis or­ga­ni­nio ku­ro de­gi­ni­mas, džio­vi­nan­tis dir­vo­že­mį ir miš­kus, su­ke­lian­tis rūgš­čius lie­tus… Trum­pai ta­riant, kai dėl ne­tvar­kin­gos ir sa­va­nau­diš­kos žmo­nių veik­los su­ar­do­ma Die­vo nu­sta­ty­ta gam­tos jė­gų pu­siau­svy­ra, gam­ta „ker­ši­ja“: vis dau­giau žmo­nių ken­čia nuo že­mės dre­bė­ji­mų, ura­ga­nų, vie­su­lų ir liū­čių. 

Kai kas prieš­ta­raus: ko­dėl Die­vas sa­vai­me ne­su­stab­do ne­lai­mių? Jis – ne ro­bo­tas, ku­rį bū­tų ga­li­ma pa­gal sa­vo įno­rius už­prog­ra­muo­ti ir pa­gal sa­vo dū­de­lę šok­din­ti. Die­vas, bū­da­mas lais­vės, iš­min­ties ir mei­lės Pil­nat­vė, lei­džia įvai­rias ne­lai­mes, nes ne­no­ri iš žmo­nių at­im­ti di­džios lais­vės do­va­nos net ta­da, kai Jis iš anks­to ži­no, kad jie da­rys spren­di­mus, prie­šin­gus tie­sai. 

Čia pra­var­tu pri­si­min­ti Ede­no so­do pir­muo­sius gy­ven­to­jus, ku­rie bu­vo ap­do­va­no­ti to­bu­la lais­ve, ku­rios es­mė – vi­siš­kas klus­nu­mas Die­vui, nes Ja­me sly­pi bet ko­kio gė­rio apo­gė­jus. Tik ta­da žmo­gus yra lai­min­gas, kai jis są­mo­nin­gai sten­gia­si pa­klus­ti Vieš­pa­ties va­liai, va­di­na­si, dar la­biau su­si­lie­ti su Juo dva­sia, idant per jo as­me­nį ryš­kiau spin­dė­tų die­viš­ko­jo pa­na­šu­mo at­vaiz­das. Anot Tho­mo Mer­to­no, „to­bu­la dva­si­nė lais­vė yra ab­so­liu­tus ne­ge­bė­ji­mas rink­tis ko­kį nors blo­gį. Kai vi­sa, ko trokš­ti, yra iš tie­sų ge­ra ir kiek­vie­nu pa­si­rin­ki­mu ne tik trokš­ta­ma to gė­rio, bet jis ir pa­sie­kia­mas, ta­da esi lais­vas, nes da­rai vi­sa, ko no­ri, kiek­vie­nas ta­vo va­lios ak­tas to­bu­lai įgy­ven­di­na­mas“. 

Pir­mie­ji mū­sų tė­vai iki nuo­puo­lio be di­des­nių pa­stan­gų lais­vės do­va­ną nau­do­jo lais­vai gar­bin­da­mi ir my­lė­da­mi Die­vą, nes Jis jiems bu­vo aukš­čiau­sios lai­mės ir džiaugs­mo re­gi­my­bė… Nu­si­grę­žę nuo Die­vo, jie pra­ra­do di­džiau­sią do­va­ną – to­bu­lą lais­vę lais­vai my­lė­ti tik Jį ir Ja­me sa­ve ir ki­tus… 

Nuo Ado­mo ir Ie­vos lai­kų iki pa­sau­lio pa­bai­gos yra ir bus žmo­nių, ku­rie, užuot pa­si­rin­kę gė­rį, krei­pia sa­vo min­tis ir gy­ve­ni­mą blo­gio link. Jie pra­de­da tryp­ti jiems su­teik­tą lais­vės do­va­ną, nes iš­kei­čia tik­ros lais­vės sie­kius į sa­vo as­me­ni­nių am­bi­ci­jų ten­ki­ni­mo su­ro­ga­tus. Pa­sak Tho­mo Mer­to­no, „nuo­dė­mę su­pa tam tik­ri gė­riai – pa­vyz­džiui, kū­no nuo­dė­mės, su­si­ju­sios su tam tik­rais kū­no ma­lo­nu­mais. Bet ne tie ma­lo­nu­mai yra blo­gi. Jie ge­ri ir Die­vo no­ri­mi. (…) Nors pa­tys ma­lo­nu­mai yra ge­ri, va­lios va­do­va­vi­mas jiems ap­lin­ky­bė­mis, prie­šin­go­mis Die­vo va­liai, tam­pa blo­giu. Ka­dan­gi va­lia va­do­vau­ja ne­de­ra­mai, jos ke­ti­ni­mas ne­pa­sie­kia­mas. Tad jis suž­lun­ga. Tai­gi ga­liau­siai joks nuo­dė­mės ak­tas ne­ga­li su­teik­ti lai­mės“. 

Die­vas į kiek­vie­ną žmo­gų žvel­gia ne kaip į sa­vo ma­rio­ne­tę, bet kaip į kil­niau­sią as­me­nį, ku­ris yra ap­do­va­no­tas iš­min­ti­mi, įžval­gu­mu ir lais­ve da­ry­ti to­kius spren­di­mus, ku­rie liu­dy­tų, jog Jo Sū­naus krau­jas bu­vo pra­lie­tas ne vel­tui. 

Švč. M. Ma­ri­ja, Die­vo Gim­dy­to­ja, yra vie­na di­džiau­sių Vieš­pa­ties gai­les­tin­gu­mo do­va­nų. Ji to­bu­lu klus­nu­mu Die­vui pa­ro­dė, kaip ga­li­ma to­bu­lai my­lė­ti Jį. Ma­ri­ja yra Jė­zaus gai­les­tin­gu­mo veid­ro­dis, ku­ria­me iš­vys­ta­me Jos Šir­dį, o jo­je – dau­gy­bę žmo­nių, at­ra­du­sių tik­ros ra­my­bės užu­te­kį, ku­rio pa­sau­lis ne­pa­jė­gus su­teik­ti. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 01 01