Kun. Vytenis Vaškelis. Naujasis Benedikto XVI saulėtekis

Naujasis Benedikto XVI saulėtekis

Daugybė žmonių pasaulyje buvo didžiai nustebinti, išgirdę visai nelauktą naujieną: didžiausios pasaulyje, daugiau nei milijardą tikinčiųjų turinčios Katalikų Bažnyčios galva – popiežius Benediktas XVI – viešai pareiškė, kad po ilgų svarstymų, būdamas visiškai laisvas, atsisako visų šv. Petro įpėdinio tarnystės pareigų. Šios žinios paskelbimas liudija ne tik drąsaus Šventojo Tėvo apsisprendimo savitumą, bet ir jo nuolankumo dorybės grožį, nes kai ateina aiškus suvokimas, kad sveikata silpsta, fizinės jėgos apleidžia ir pasidaro pernelyg sunku (net kompetentingiems patarėjams bei įvairiems pagalbininkams padedant) aprėpti milžiniškus visuotinės Bažnyčios reikalus ir operatyviai į juos reaguoti, tada, remiantis paties Benedikto XVI prieš keletą metų pasakytais žodžiais, kartais atsiranda net pareiga atsistatydinti, ypač kai tam nėra jokių objektyvių kliūčių.

Kai kas popiežių Benediktą XVI palygina su pal. Jonu Pauliumi II, kuris ėjo Kristaus vietininko pareigas iki gyvenimo pabaigos. Nors popiežius Jonas Paulius II ir ligos kančioje iki paskutinio atodūsio išliko visos Bažnyčios šioje žemėje Gerojo ganytojo švyturiu, ir ta jo ištikimybė Dievui bei žmonėms ir šiais laikais daugelį įkvepia sekti šiuo pavyzdžiu, bet yra ir kitas kelias, kuriuo, inspiruojant Šventajai Dvasiai, žengė dabartinis Popiežius.

Benedikto XVI apsisprendimas vardan didesnės Viešpaties garbės ir tikinčiųjų gerovės perduoti Bažnyčios valdymo raktus būsimam jos aukščiausiam ganytojui, o pačiam pasišvęsti maldai bei kontempliacijai ir, kiek leis jėgos, tarnauti Dievo Sūnaus įsteigtai Bažnyčiai (prisimenant jo erudiciją ir kūrybinę patirtį, tikėtina, kad atsidės ir teologinių bei panašių tekstų rašymui), nors buvo nelengvas žingsnis, bet labai kilnaus tolimesnio jo gyvenimo Dievui įprasminimo ryžtingas siekis.

Toks nuolankus pasitraukimas – didžio žmogaus troškimas tapti mažu, idant Kristus jame taptų dar didesniu lobiu. Kadangi žemėje tobulumui ribų nėra, todėl Dievo Dvasia, įkvėpdama Josephą Ratzingerį mažėti pagal šv. Jono Krikštytojo pavyzdį (plg. Jn 3, 30), veda jį į šv. Jėzaus Teresėlės mažojo kelelio viršūnę, ant kurios aukso raidėmis užrašytas jos gyvą tikėjimą laiduojantis principas: „Aš renkuosi viską“. Šių žodžių prasmė – renkuosi viską, kas mane labiau artina prie Dievo ir ko Jis nori mano gyvenimui. Mažoji Teresėlė pranoksta save, nes sako: „Noriu viso to, kas man neparanku“. Pasak vieno teologo, šis meilės įkvėptas pasitikėjimas ir sutikimas viską priimti daro mane laisvą, aktyvų (nebe pasyvų) ir leidžia Dievui iš visko, kada ir kas nutiktų – tiek gero, tiek blogo – išgauti gera.

Taigi visiems mums Benedikto XVI žinia apie atsistatydinimą šiais – Tikėjimo – metais yra tarsi dvasinės užduoties testas, nes, prasidėjus Gavėniai, esame vėl iš naujo kviečiami žvelgti į Kristaus atpirkimo įrankį – kryžių, kuris mus moko, kaip Dievas žmogaus silpnumą gali paversti gailestingosios meilės stiprybe. Šventasis Tėvas, atsisakydamas vienų pareigų, prisiims kitas ir su motyvuota, nepalaužiama kantrybe ant pečių neš tai, ką duoda Tas, kuris geriausiai žino, ko kiekvienam iš mūsų reikia.

Benediktas XVI rašė: „Kryžius neturi nieko bendra su gyvenimo neigimu, džiaugsmo ir žmogiškosios pilnatvės neigimu. Priešingai, jis parodo tikrą būdą, kaip rasti gyvenimą. Kas įsitvėręs savęs ir trokšta gyvenimą pasiglemžti sau, tas gyvendamas palieka gyvenimą nuošalyje. Tik savęs praradimas yra kelias į save ir gyvenimas. Juo narsiau žmonės išdrįsdavo save prarasti, visiškai save atiduoti, juo geriau jie išmokdavo užmiršti save, juo didesnis ir turtingesnis tapdavo jų gyvenimas – nesvarbu, ką turėsime prieš akis: Pranciškų Asyžietį, Teresę Avilietę, Vincentą Paulietį, Arso kleboną ar Maksimilijoną Kolbę; visi jie – sektini pavyzdžiai, rodantys kelią į gyvenimą, nes rodantys Kristų. Iš jų galima mokytis rinktis Kristų ir per tai rinktis gyvenimą“.

Vasario 13 dieną, prieš prasidedant bendrajai Benedikto XVI trečiadienio audiencijai, aidint ilgiems susirinkusiųjų plojimams, jis dar kartą patvirtino, jog atsisako pareigų dėl anksčiau minėtų priežasčių… Susitikimo pabaigoje tarė: „Ir toliau melskitės už mane, už Bažnyčią, už būsimą popiežių. Viešpats mus ves!“

 Šie viltingi Šventojo Tėvo žodžiai įkvepia tarti: „Visagali Dieve, dar gausiau laimink garbingąjį popiežių Benediktą XVI, kad jo visas tolimesnis gyvenimas visiems liudytų, kad, net atsisakius kilniausių žemėje pareigybių, yra įmanoma ir kitais būdais siekti šventumo aukštikalnių, nuo kurių, skambant amžinųjų Velykų varpui ir žvelgiant į savo visą gyvenimą, būtų galima atvirai pripažinti: „Nieko nepraradau – tik laimėjau“.