Su Pranciškumi priešakyje

Džiaugiamės ir dėkojame Dievui už popiežių Pranciškų, ir neužmirštame padėkoti milijonams tikinčiųjų, kurie savo nuoširdžiomis maldomis rėmė kandidatą į popiežius, ir dėl to plačiau ir giliau Dievo Dvasiai buvo leista įsismelkti į kardinolų rinkėjų vidų, ir jie, gavę didesnį suvokimo aiškumą, per trumpai vykusią konklavą išrinko tokį Pontifiką, kuris savo vidine šiluma bei kupina tėviškos meilės šypsena jau spėjo pelnyti daugelio simpatijas.

Malonų liudijimą, kad popiežius Pranciškus, dar eidamas kunigo pareigas Buenos Airėse, buvo labai gerbiamas ten gyvuojančios stačiatikių bendruomenės dvasininkų, perskaičiau viename portalo interviu. Stačiatikių kunigas Genadijus Geroevas 1988-1993 metais dirbo Buenos Airės pravoslavų katedroje ir gan dažnai bendravo su jėzuitais, ir vienu iš jų – kun. Jorge Mario Bergoglio. „Šis žmogus pasižymi gan retomis moralinėmis savybėmis, jis – nuoširdžiai dosnus ir labai nuovokus. Jis visada buvo paprastas, prieinamas, su juo nebuvo jokių bendravimo problemų. Jo gebėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis, – visa tai kelia susižavėjimą“ – taip sakė tėvas Genadijus, kuris prieš 20 metų grįžo į Rusiją ir su Buenos Airėse gyvenančiais tėvais jėzuitais tebesusirašinėja iki šiol.

Neabejotina, kad popiežius Pranciškus, savo vidiniu pasauliu būdamas labai panašus į Kristų, kuris tobulos meilės būdu visiems buvo viskuo, irgi bus visiems, ypač dvasiškai ir fiziškai stokojantiems, krikščioniško gailestingumo ryškus žibintas, skleidžiantis šv. Pranciškaus Asyžiečio viską atnaujinančios meilės ir šv. Pranciškaus Ksavero charizminę misijų šviesą.

Pasak Katekizmo, „Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. Savaime aišku, kad Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir to vyriausiojo vadovo vienijamai apaštalų kolegijai“, kurią sudaro vyskupai. Tačiau į Gerosios Naujienos skelbimo bei liudijimo įvairius barus yra šaukiami visi Bažnyčios nariai, nes esame tie Kristaus Kūno nariai, kurie, vienydamiesi tarpusavyje ir ypač su Šventuoju Tėvu – Kristaus pastatyta ir priešų nesugriaunama uola, – savo malda bei tikėjimo darbais atliekame mums asmeniškai skirtą pašaukimo dalį. Mūsų krikščioniška veikla grindžiama nuolatiniu tikėjimo atnaujinimu, iš kurio kyla mūsų ištikimosios Jėzui meilės veiksmai, kuriais audžiamas didysis  audinys, ir jo išvirkštinė pusė nematomais siūlais taip organiškai apjuosia šį visą Bažnyčios kilimą, kad jo išorinės pusės grožio pilnumą – neaprėpiamai išsiliejusios Viešpaties beribės meilės paveikslą – mums bus lemta visiškai laisvai išvysti tik Amžinybėje.

Kadangi dabar triūsiame daugiau remdamiesi tikėjimu, o ne regėjimu, todėl mums reikia įkvepiančio Šventosios Dvasios veikimo, kuris ryškiausiai pasireikštų per Petro Įpėdinį.  Todėl nesiliaujame melstis, kad Viešpaties Dvasia išrinktąjį Popiežių apsuptų tokia visuotine bei nuolatine globa, kad artimoje ateityje pražystų visi Šventojo Tėvo bei jo pasirinktų padėjėjų gebėjimai, kuriais būtų siekiama svarbiausio tikslo – Bažnyčios narių vidinio atnaujinimo…

Nepraras aktualumo popiežiaus Pauliaus VI žodžiai, kuriais apibūdinamas esminis ir nepakeičiamas Dievo Paraklito vaidmuo Bažnyčios narių gyvenime: „Ne kartą savęs klausėme, koks pirmutinis ir galutinis šios mūsų palaimintos ir numylėtos Bažnyčios poreikis. Turime pasakyti beveik drebėdami ir melsdamiesi, nes, kaip žinote, tai yra Jos slėpinys ir gyvybė: Dvasia, Šventoji Dvasia, Bažnyčios gaivintoja ir pašventintoja, Jos dieviškasis kvėpsnis, Jos burių vėjas, Ją vienijantis pradas, vidinis Jos šviesos ir jėgos šaltinis, Jos stiprintoja ir guodėja, Jos charizmų ir giesmių versmė, Jos ramybė ir džiaugsmas, Jos palaiminto amžinojo gyvenimo laidas ir įžanga. Bažnyčiai reikia Jos nuolatinių Sekminių, jai reikia ugnies širdyje, žodžio lūpose, pranašiško žvilgsnio… Bažnyčiai reikia iš naujo ilgėtis savo tiesos, pajusti jos skonį ir tikrumą. Ir dar. Bažnyčiai reikia pajusti, kaip per visas jos žmogiškąsias galias plūsta meilės banga, meilės, vadinamos caritas ir išlietos mūsų širdyse būtent Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota.“

Kai plačiau prasiskleis Šventosios Dvasios burės, ir Jos vėjas ne tik greičiau plukdys šv. Petro laivą link saulėtosios amžinybės krantų, bet tiesiogiai pūs ir į Bažnyčios keleivių veidus bei širdis, tada bus įmanoma be nuodėmės kompromisų išlikti Kristaus mokymo tiesoje ir drauge su Jo naujuoju Vairininku žemėje, kai reikės, vėl ryžtingai bei motyvuotai apginti nekintančias vertybes pasaulio akyse, ir bus aiškiai pasakyta, kad kas atmeta Evangeliją, tas atmeta Dievą ir savo pačių gyvenimo prasmę, nes tiktai Jo tiesoje bei Jo gailestingumo kupinoje Širdyje slypi visos žmonijos ir atskiro  žmogaus lemtinga ateitis.

Pasak metropolito Ignoto, „be Šventosios Dvasios Dievas yra toli, Kristus lieka praeityje, Evangelija – negyva raidė, Bažnyčia – tik paprasta organizacija, autoritetas – dominavimas (…). Krikščioniškas gyvenimas – vergų moralė. O su Šventąja Dvasia pasaulis yra prikeltas ir dūsuodamas gimdo Karalystę, Kristus yra čia ir dabar, Evangelija yra gyvenimo galybė, Bažnyčia atskleidžia Trejybės gyvenimą, autoritetas – išlaisvinanti tarnystė, misija – Sekminės, liturgija – ir atminimas, ir skonėjimasis laukiant, žmonių veikimas – sudievintas“. Tada mūsų likimas yra pajungtas dangaus malonei…

Kun. Vytenis Vaškelis