XXV eilinis sekmadienis A 2011

Pirmiesiems – pirmosios vietos

Kas turi didesnę vertę: ar sūriu prakaitu iškovotas Europos krepšinio aukso medalis, ar už viso gyvenimo triūsą Viešpatyje laimėtas nevystantis vainikas? Džiaugiuosi Lietuvos krepšininkų pergalėmis šiame tarptautiniame krepšinio čempionate. Beje, jame lietuvaičiai jau nelaimės medalių, tačiau manau, kad tebegalioja kylančios krepšinio žvaigždės – Jono Valančiūno viešai duoto pažado – per pėsčiųjų perėją pervesti net 50 močiučių (beje, nederėtų užmiršti ir senelių) – nors viena jo dalis. Tiesa, jis tai padaryti pasižadėjo šypsodamasis, bet išties šis jaunasis džentelmenas galėtų nušvisti ir naujais artimo meilės spinduliais, jei šį kartą net ir nepasipuošęs jokiu iškovotu medaliu, bet vis tiek per gatvę padėtų pereiti su lazdele pasiramsčiuojančiai bent vienai senolei, kurios malda už mūsiškių krepšininkų rinktinę nebuvo atsitiktinis įnašas į lietuvaičių sėkmingo žaidimo aruodą.

Laikas ir šis gyvenimas įaustas į žmonių istoriją, kuri yra amžinybės audinio lemtingas fragmentas. Jėzus svarbiausią dalyką – dangaus karalystę dažnai iliustruodavo palyginimais. Ir šį sykį, kai Jis kalbėjo apie pasamdytų darbininkų atlygį, turėjo omenyje amžinąją Velykų šventę, kurios dalyviams neįbruksi jokių šlamančiųjų banknotų, nes jie yra taip pakerėti betarpiško Dievo artumo, jog jiems rūpi tik viena – kuo giliau pasinerti į Jo Širdies neišmatuojamą gelmę. Šis užsiėmimas yra visada naujo džiaugsmo nuotykis, nes kuo esi arčiau Viešpaties, tuo labiau trokšti Jo; kuo daugiau Jį myli, tuo daugiau Jį pažįsti… Danguje dieviškoji meilė yra savaime suprantamas aukščiausiojo gėrio neišsenkamas šaltinis. O kaip esti žemėje?

Čia viskas yra sudėtingiau. Daugelio žmonių vidinis žvilgsnis būna blausus tarsi gerokai įkaušusiojo žvilgsniai, kurie paviršiumi bėgioja nuo vienų daiktų prie kitų ir todėl jų gilioji prasmė ir tikrieji žmogaus egzistencijos orientyrai lieka neatpažinti, nesuprasti, nesiektini ir nemylimi. Tada joks žmogus vien savo pastangomis negali sugrįžti į save, kad suvoktų, jog viskas prasideda nuo amžinybės ir ja baigiasi.

Visi mes esame Kristaus vynuogyno darbininkai. Juk jei Jis vynmedis, o mes Jo šakelės, tuomet turime ne tik žydėti, bet ir užmegzti gerųjų darbų vaisių, kuris ir bus tikrasis mūsų rodiklis, liudijantis, kiek mes į gyvenimo darbus įdėjome širdies ir kiek juos „atskiedėme“ puikybės, godulystės ir pavydo vandeniu.

Visagalis Dievas visus mus nori padaryti laimingus ta laime, kuria Jis nuo amžių yra numatęs. Kai pavydime kitiems, mes apiplėšiame patys save, tai yra nedovanotinai menkiname savo laimės lobį, nes savindamiesi tai, kas mums nepriklauso ir maištaudami, kodėl kitiems skiriama daugiau, o mums mažiau, savo konkrečiais veiksmais pirmiausia Dievui liudijame, ko dabar mes esame verti ir kas iš tiesų esame.

Jėzaus palyginime apie darbininkus, pasamdytus skirtingu dienos metu, tarsi iš gardaus alyvinio obuolio išlenda pavydo pūlių pritvinkusi kirmėlė. Kodėl darbininkai, susiderėję su šeimininku dėl atlygio ir po atlikto darbo jį visą gavę, murmėjo prieš jį, nes matė, kad ir kiti jų kolegos gavo tą patį atlyginimą – denarą, nors jie dirbo žymiai trumpiau? Širdies surambėjimas, nedėkojimas Dievui už tai, ką kasdien gaudavo, tapo tam tikru akstinu, kuris aptemdė jų protą ir jie, trumparegiškai lygindami savo atlyginimą su kitų, dėl sukilusio pavydo apjuodino savo viso atlikto darbo džiaugsmą.

Gyvenimo lenktynėse bėkime kaip greitakojai sportininkai, kad laimėtume (1 Kor 9, 24). Tada ir dangaus karalystėje būsime vieni iš pirmųjų.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 09 18

Į viršų
Skip to content