Velykos – gyventi su Juo ir dėl sielų
Kvietimas šokti iš džiaugsmo
Švęsdami Velykas, su šv. Auksaburniu tarkime: „Visi įeikite į mūsų Viešpaties džiaugsmą; pirmieji ir paskutinieji, priimkite jums priklausantį atlyginimą. Turtingieji ir vargšai, džiūgaukite kartu. Budėjusieji ir tinginiavę, pagerbkite šią dieną. Jūs, kurie pasninkavote, ir jūs, kurie nesilaikėte pasninko, šokinėkite šiandien iš džiaugsmo. Puota paruošta, dalyvaukite joje visi. Vaišės surengtos, kad niekas neliktų alkanas (Mt 22, 4; Lk 15, 23)”.
Tuščio kapo akibrokštas
Kai Marija Magdalietė (meilės gausa Jėzui pralenkusi vyrus!) dar prieš auštant atėjo prie pasaulio Gelbėtojo kapo, galėjo tik dar labiau nuliūsti, nes išvydo priblokšiantį vaizdą: rankomis nepakeliamas akmuo nuristas, o kapas be Palaidotojo – kaip smūgis į paširdžius! Ar tuoj atsitokėjusi, ėmė ramintis, prisimindama Jo žodžius, jog Jis turėsiąs trečią dieną po mirties prisikelti? Niekas kitas, kas tik buvo Golgotoje matęs sopulių kalaviju pervertą Mirštantįjį, buvo palaidoję visas viltis Jį išvysti gyvą, – išskyrus, Jėzaus Motiną – Mariją…
Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielos gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės pergale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino jai Tą, kuris buvo visas jos gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą“.
Paradoksalus įrodymas
Paradoksalu, bet tuščias Jo kapas yra Jo iš numirusių prisikėlimo įrodymo ženklas. Dievo Sūnaus kapo tuštuma – ne „bežadė“; ji – nuorodos strėlė į gyvybės pilnatvę. Mirties Sunaikintojas yra daugiau negu mirusysis. Jo kūno neradimas yra mums naujo gyvenimo vilties įžiebimas. Po Prisikėlimo Jo priešų melagingos žinios skelbimas: Jėzaus kūnas pavogtas! – desperatiškas šėtono pakalikų likučių veikimas per kai kuriuos nenorinčius atsiversti žydus…
Biblija yra Dievo tiesų apreiškimo šaltinis, ir todėl, kas joje parašyta apie Kristaus prisikėlimą po Jo nukankinimo ir apie kitus būsiančius dalykus, susijusius su pasaulio pabaiga, parašyta, kad mūsų tikėjimas taptų kūnu, o mes patys – nemirtingumo Dieve vertais vaikais.
Velykų žinia – ištikimybė Jam
Prisikėlusysis dar tą pačią pirmąją Velykų dieną pasirodydamas saviesiems (kiaurai praeidamas pro namų sienas ir duris, kad pasibelstų į jų širdžių duris), ne tik sustiprino savo mokinių visišką pasitikėjimą Juo, bet ir atnaujino juose meilę, kuri negali mirti.
Tai – tikroji Velykų žinia, kuri perduodama ir mums, kad kiekvienas tikėtų, jog Jis yra mumyse; myli mus ir laukia tokio pat atsako iš mūsų. Ar liudysime savo ištikimybę Jam, vis uoliau darydami gera kitiems, kad būtume verti pasiekti amžinųjų Velykų menę? Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių…
Tikėjimu grįsta tvarka
Kas nepagrįstai taikstosi su nepamatuotomis savo įnoringojo ego ambicijomis, dar nėra pasiruošęs tinkamai švęsti Velykų, nes nesuvokia, kad jų vienintelis teisumas remiasi tik tikėjimu į Viešpatį Jėzų (plg. Fil 3, 9). Kurie priklauso Jam, ne tik drausmina savo kūnus, tai yra netenkina sukilusių kūno geidulių (plg. Gal 5, 24), bet jų dėmesys koncentruojamas į visų savo veiksmų įprasminimą Jo pažintoje tiesoje, kuri veda juos Dievo vaikų laisvės eisenoje į Išganytojo pažado išsipildymą: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Viską lemiantys Jo pasirodymai
Vis dėlto, ar mums pakanka tuščio kapo, kuriame gulėjo Atpirkėjas; angelo, skelbiančio, kad Jis prisikėlė; bejėgiškai „suakmenėjusių“ sargybinių, saugojusių kapą ir moterų, mačiusių to kapo vidų, veidų, spindinčiu neįprastu džiaugsmu, ženklų, kad iš tiesų Jis prisikėlęs iš numirusių veikia mūsų gyvenime? Ne, vien jų per mažai. Visi kritikai tik tada bus motyvuotai nuraminti, kai išgirs apie Prisikėlusiojo pasirodymus. Jie – įtikinamiausi Jo prisikėlimo įrodymai. Labai lakoniškai tai skelbia katekizmas: „Vilties netekę mokiniai pagaliau įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, nes po Jo mirties daug kartų ir įvairiose vietose Jį matė, su Juo kalbėjosi ir įsitikino, kad Jis gyvas“. Šv. Paulius praėjus maždaug dvidešimt metų po Kristaus mirties rašė, kad Prisikėlusysis pasirodė ne tik jam ir apaštalams, bet ir kitiems: (…)„Iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių…“ (1 Kor 15, 6).
Taigi kas gi yra gyvenimas Kristaus prisikėlime? Tai – abipuse laisve ir pasitikėjimu grindžiama mūsų ir Jo laipsniškai stiprėjanti draugystė, ilgainiui perauganti į tokį lygmenį, kai, pasak vieno autoriaus, „visa, kas įsiterpia tarp mylimųjų, bet nėra meilė, turi būti sunaikinta“.
Kun. Vytenis Vaškelis