Neblėstanti Motinos šventės šviesa

Istorinės ištakos

Motinos dienos šventės pradžia mūsų krašte yra siejama su Lietuvos organizacijų posėdžiu, įvykusiu 1929 m. balandžio 4 d. Kaune. Tuomet kreipimąsi – prašymą, skirtą „Ponui švietimo ministeriui“ (dėl Motinos dienos įsteigimo) pasirašė posėdžio komiteto pirmininkė Magdalena Galdikienė. Ji buvo garsi to meto visuomenės veikėja, Lietuvos katalikių moterų draugijos pirmininkė, viena iš šios šventės įteisinimo iniciatorių. Beje, per tą susirinkimą buvo pabrėžta gili Motinos dienos minėjimo pedagoginė reikšmė, išryškėjusi tose užsienio šalyse, kuriose anksčiau nei mūsuose buvo pradėta švęsti minėtą šventę.  

Motinų vaidmuo

Ne tik per Motinos dieną, bet kitomis progomis su dėkinga malda bei pagarba turime pripažinti, kad nė vienas iš mūsų (kad ir kaip panorėtume), negalėtume sugrąžinti visos tos meilės, kurią mums taip dosniai dovanojo mūsų motulės… Jų motiniška įtaka savo atžaloms yra tokia didi, kad ji vienaip ar kitaip pasireiškia per visą vaikų gyvenimą. Mūsų motinos ne tik mus pagimdė, dienomis bei naktimis (savo miego sąskaita) slaugė, bet ir mokė mus tikėjimo tiesų pradmenų ir savo asmeniniu pavyzdžiu (kaip suprato ir sugebėjo) skiepijo meilę Dievui, Tėvynei ir aplinkiniams.

Uncija ir svaras

Yra tokia pamokanti ispanų patarlė: „Uncija motinos yra geriau nei svaras dvasininkų“. Čia norima pasakyti, jog net mažas kiekis (uncija) nuoširdžios, besąlygiškos motinos meilės ir rūpesčio yra vertingesnis už didelį kiekį (svaras) tų teorinių pamokymų ir formaliai teikiamų patarimų, kuriuos, atsietais nuo gyvenimo tikėjimu praktikos, kartais skelbia kai kurie dvasininkai… Ne veltui pasakyta: Jei pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą (…), tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor 13, 2).

Kai esti sunku…

Žodis „mama“ yra gryniausios aukos meilės sinonimas, ypač kai Jėzaus paliepimas: Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau, tampa kūnu. 

Vienos motinos pasiaukojimo pavyzdys savo sūnui gali būti, kaip naujo įkvėpimo gūsis tėvams, skatinantis nenuleisti rankų ir tada, kai esti sunku.

Tomas gyveno daugiau nei prieš šimtą metų. Vaikystėje jis nekantravo, kada pagaliau galės pradėti lankyti pradinę mokyklą. Tačiau, būdamas kelių metukų, po incidento beveik apkurto. Todėl jam sunkiai sekėsi girdėti bei suprasti, ką per pamokas kalba mokytojai. Vieną dieną mokyklos direktorius jam padavė užantspauduotą laišką, kurį jis įteikė mamai. Kai mama perskaitė laišką, jos akyse pasirodė ašaros. Susirūpinęs Tomas norėjo sužinoti, kas parašyta laiške. Tada mama jam perskaitė: „Jūsų sūnus nepaprastai gabus. Tačiau mūsų mokykla nebeturi galimybių išlaikyti berniukus… Todėl Jus prašome savo sūnų mokyti asmeniškai“.
Kartą po motinos mirties Tomas peržiūrėjo jos dokumentus ir aptiko laišką, kurį kadaise iš mokyklos buvo atnešęs mamai. Kai jį perskaitė, jo akys, kaip anuomet mamai, pritvinko ašarų. Mat laiške buvo rašoma: „Jūsų sūnus ne tik apykurtis, bet ir protiškai neįgalus. Todėl mes nebegalime jo mokyti savo mokykloje“.

Motinos meilės aidas

Taigi ši iliustracija išreiškia prigimtinę motiniškos meilės esmę, kuri tiesiogiai atliepia Kristaus žodžius: Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius (Jn 17, 9). Kaip Jėzui yra Tėvo pavesti pirmiausia tikintieji (kad per juos ir kiti atsiverstų), panašiai ir tai mamai buvo patikėtas jos neįgalus sūnus – Tomas Alva Edisonas (Edison Thomas Alva), vėliau tapęs didžiu XIX – XX a. išradėju, kuris nuo 1927 metų priklausė Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinei mokslų akademijai.

Palikime savo vaizduotei spręsti, kiek Tomo motinos pasiaukojanti meilė padėjo susiformuoti jo asmenybei. Viena aišku: Dievo ir motinos meilė stipriau nei kas kitas gydo vidines žaizdas bei negalias, ugdo charakterį; jos vertė – begalinė. Pasak žymaus Libano rašytojo Chalilio Džibrano, amžinybė tik išsaugo meilę, nes ji yra tos pačios prigimties.

Dangiškoji Motina, laimink visas motinas ir mus!

Turime dvi motinas: žemiškąją motiną ir dangiškąją – Jėzaus Motiną. Bažnyčia skelbia nenykstantį Jėzaus ir mūsų Motinos, Švenčiausiosios Marijos, taurumą ir pateikia ją kaip sektiną pavyzdį ne tik visoms motinoms… Paveskime savo motinas Dangiškosios Motinos globai ir tarkime: „Švenčiausioji Mergele Marija, būk mūsų kelrode, kilnaus švelnumo Motina ir ramybės užutekiu, kai trokštame visiškai pasitikėti Jėzumi ir Tavimi!“

Kun. Vytenis Vaškelis