Atverti protą ir uždegti širdis

Nepavydėtina mokinių būklė

Du Jėzaus mokiniai ėjo į vieną kaimą ir dalinosi prieš kelias dienas juos iki (iki širdžių gelmių) sukrėtusio Mokytojo netekties išgyvenimais. Tai buvo liūdnas dialogas, nes Tas, kuris kitus prikeldavo iš numirusių, pats buvo mirties nugalėtas, ir šis Jo netekties faktas bei baimė dėl nežinomybės, kaip jie toliau turėsią gyventi be Jo, atvėrė juose negyjančios savigailos žaizdą ir tokią dvasinės tuštumos bedugnę, jog kartais, kai jų vaizduotė pernelyg laisvai įsisiūbuodavo, jiems norėdavosi, jei tik būtų buvę įmanoma, verčiau į ją įkristi ir visiškai sunykti, nei tęsti gyvenimo kelionę, nuolat jaučiant slegiantį nevilties (dėl Viešpaties praradimo) skaudulį…

Kitoks atpažinimo planas

Kai prie tųdviejų keliaujančiųjų į Emausą prisiartino pats Jėzus, jie Jo neatpažino, nes Jis norėjo, kad Jo tapatybė būtų atpažinta per jiems Raštų prasmės atvėrimą, tai yra, kai ne tik jų protas būtų malonės apšviestas, bet ir širdys nauja meile Kristui užsipliekstų, ir tai jie galėtų visą gyvenimą su dėkingumu atsiminti…

Dėl netikėjimo – vidinė sumaištis

Jėzus užkalbino juos klausdamas, apie ką taip kalba eidami keliu? Nors Mokytojas žinojo, ką jiedu Jam pasakys, bet Jis norėjo, kad ir jie patys išgirstų savo žodžius, kurie liudijo apie jų tikėjimo silpnumą, abejones dėl Mesijo, kuris nors buvo didis žodžių bei darbų galybe, bet neatpirko Izraelio taip, kaip jie tikėjosi… Tiedu mokiniai kalbėjo ir apie moteris, kurios kape nerado Mirusiojo, bet regėjo angelus, kurie joms sakė Jį esant gyvą… Taigi jų žodžiai bylojo apie jų tam tikrą vidinę sumaištį, kuri, beje, būdinga visų laikų tikintiesiems, dėl įvairių priežasčių atitolusiems nuo tikrų, nekintančių, Apreiškimo tiesomis patvirtintų ir kankinių krauju užantspauduotų, esminių – tikėjimo, vilties ir meilės – orientyrų.

Pasirodžiusysis yra nerangių širdžių gydytojas

Tik iš pirmo žvilgsnio galėtume sakyti, jog Prisikėlusysis, kreipdamasis į tuos savo mokinius – Kleopą ir jo bendramintį, žodžiais: O jūs, neišmanėliai!.. (Naujame ekumeniniame vertime esti truputį kitaip) Jėzus tarė jiems: Kokie jūs neprotingi ir nerangūs širdimi tikėti visa, ką skelbė pranašai! (Lk 24, 25), galėjo juos kažkiek pažeminti. Ne, – užuot pasinaudoję dingstimi įsižeisti, jie gavo nuostabią galimybę išgyti – su nuolankiu proto nusiteikimu priimti šiuos  bekompromisinius Jo žodžius už gryną pinigą, idant jų loginis mąstymas būtų pakylėtas į palaimintos malonės lygį, ir jų mintys pasidarytų išmintingomis, tapdamos „kvailomis“ Kristuje, nes Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones (1 Kor 1, 25).

Dievo artumas svarbiau už pasaulio regimybę

Kai Jėzus vis atviriau jiems aiškino, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta, jie savaip „prilipo“ prie Jo ir nebenorėjo nuo Jo atsitraukti. Tai – geriausias įrodymas, kaip meistriškai Dievas gali užvaldyti individo asmenybę ir suteikti vidinį troškimą būti su Juo. Kas mokosi klausytis Jo žodžių, idant jie pašventintų bei įprasmintų tikinčiojo kasdienybę, tada jam džiaugsmo šaltinis bus Viešpaties Įstatymas, kurį jis norės mąstyti dieną naktį (plg. Ps 1, 2).

Mokinių kvietimas, kad Jėzus pasiliktų su jais – tai tarsi grįžimas į nuodėmės nesubjaurotą Rojų, kuriame visiems užteko vieno Dievo…

Atsivėrusios akys

Kadangi Jėzus tik dėjosi keliaująs toliau, todėl Jis sutiko pasilikti su minėtais mokiniais, idant jie pažintų Jį, ir ta švystelėjusi palaiminto atpažinimo akimirka būtų giliai ir ilgam jų širdyse įsirėžusi.

Kai Jėzus prie vaišių stalo paėmęs duoną, palaimino, laužė ir davė jiems, tada atsivėrė jų akys, ir jie pažino Jį, o Jis pasidarė jiems nematomas. Nors šie Pasirodžiusiojo veiksmai priminė per paskutinę Vakarienę Eucharistinio Jėzaus Aukos dovaną, skirtą žmonijos Atpirkimui, tačiau Jo asmeninis buvimo artumas prie stalo tai bendrystei su Juo suteikė tokio nepakartojamo žavesio, jog iš pažiūros galėjo atrodyti, jog tiedu Kristaus mokiniai kažkuo priminė Petrą, kuris, kai turėjo laimę Taboro kalne regėti Dangaus šviesa žėrintį Atsimainiusįjį, panoro pastatyti palapinę Jam, idant spinduliuojančio Jėzaus šlovę galėtų kiek įmanoma ilgiau išlaikyti ir ja mėgautis.

Uždegtos širdys

Čia verta pacituoti popiežiaus Pranciškaus ištarmę: „Jėzaus grožis neatitolina mokinių nuo gyvenimo realybės, bet suteikia jiems jėgų sekti Juo iki Jeruzalės, iki kryžiaus. Kristaus grožis neatitolina, jis visada veda į priekį, neleidžia pasislėpti“. Pritaikykime šiuos žodžius ir Emauso mokiniams, nes kai Jėzus jiems pranyko iš akių, Jis atliko savo darbą – atvėrė jiems Raštų prasmę, uždegė malonės ugnimi jų širdis ir savuoju realiu buvimu su jais įkvėpė juos grįžti pas savo bendraminčius mokinius, kad pirmiausia jiems drąsiai liudytų apie vidinį Prisikėlusiojo grožį.

Kun. Vytenis Vaškelis