Eikime pro Vartus, kurie yra Kristus, eikime

Uolaus piemens akivaizdoje avys „nesiožiuoja“

Gerojo Ganytojo sekmadienį per šv. Mišias skaitomos Evangelijos metu girdime įspėjančius Jėzaus žodžius, jog kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas (Jn 10, 1). Čia paminėti asmenys – įsikūnijančio savanaudiškumo įvaizdžiai, kardinaliai priešingi piemeniui, kuris ne pro gardo kiaurymę lenda, bet į gardą eina (kaip jam įprasta) pro vartus, idant avys, pažinusios jo balso tembrą, be jokių abejotinos vertės mekenimų, ramiai sektų tą, kuris jas pasiryžęs nuoširdžiai sergėti…

Sąžiningai valdovų tarnystei – ne vienadienės liaupsės

Verta pastebėti, jog senovės graikų – romėnų literatūroje tokie rašytojai kaip Homeras, Platonas ir Aristotelis savo kūryboje politinius valdovus tam tikra prasme tapatino su piemenimis. Antai Nikomacho etikoje Aristotelis (apie 384 – 322 m. pr. m. e.) apibūdina karalių kaip „savo tautos geradarį, kuris visus savo talentus skiria pavaldinių gerovei ir rūpinasi jais, kaip piemuo savo avimis“.

Be abejo, visais laikais sąžiningi bei išmintingi valdovai, prezidentai ir įvairių valdžių atstovai, darydami gerus darbus, stengsis vis labiau tarnauti savo visuomenei, nes tik ištikimai atlikdami pareigas ir prašydami Aukščiausiojo palaimos, galės savyje atspindėti Dievo kūrybos užmojus ir Jo lūkesčius, kurių kreivė nesulaikomai krypsta link amžinojo atlygio…

Siekti Gyvenimo

Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Gyvenimo apstumas – Kristui paklusnumas. Kai laikomės Jo žodžių, suvokiame, kad, kol gyvename žemėje, negalime absoliučiai laisvai gėrėtis Viešpačiu. Tebeegzistuoja sielų priešas, kuris kaip, plėšikas be gėdos, į avių gardą braunasi visais įmanomais būdais… Jis – vilkas, tykojantis grobio (Jn 10, 12). Tai – piktoji dvasia, trokštanti nuodėme užvaldyti mūsų sielas… Atsiminsime, kad siauras kelias ir ankšti vartai simbolizuoja Kristų, nes Jis yra Išganymo vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

Jame – viskas yra dovana

Anzelmas Griunas rašė: „Jėzus apie save sako, kad Jis yra durys. Savo būtimi Jis įgyvendina tai, ką patiria susikaupęs žmogus, žengdamas pro duris: durys mane įleidžia į mano sielos buveinę, į vidinę mano širdies erdvę. Gyvenime perlipu per daugybę slenksčių. (…) Kai po darbo susikaupęs žengiu pro darbovietės pastato duris, sąmoningai jas uždarau, kad atverčiau duris į šeimą, kad vos tik parėjęs namo visiškai į ją įsiliečiau. Tačiau daugelis grįžta namo su darbo problemomis. Jie vis dar yra kažkur kitur. Sąmoningai žengti pro duris reiškia viską palikti už savęs ir visiškai įžengti į erdvę, kuri pasirodys durims atsivėrus“. Taigi prieš žengdami į kitą erdvę, palikime save už savęs, ir suvoksime, jog žengiame pro Vartus, – einame tiesiog per Jį (Jn 10, 9), su Juo ir Jame. Mus veda Šventoji Dvasia, ir mes suprantame, kad Jos šviesoje ir Kristaus tiesoje viskas yra dovana.

Pašaukimas – pro ankštus vartus

Mūsų gyvenimo esmė yra Jėzaus vartai, kai pro juos eina tie, kurie klauso ne savo, o Jo balso… Kun. Tadeušas Daičeris rašo: „Dievas turi tau suteikti tiek žaizdų, tiek sunkių akimirkų, kad pasijustum silpnas ir taip atsivertum malonei. Kai pasijusi labai įskaudintas, atmink, kad tai – palaimingas skausmas, kuris tavo brandumo ir tvarkingumo šarvuose daro vietos Dievo malonei. Tau teikiama galimybė pagilinti tikėjimą. Dėl tavo silpnumo per tikėjimą tavyje gali apsigyventi Dievo galybė. Artindamasis prie tavęs Dievas turi tave padaryti silpnesnį, idant būtum Jo reikalingas, kad tikėdamas ir kaskart labiau Juo pasitikėdamas vien Jame ieškotum atramos. Jis turi tave pažeminti, nes esi per didelis, o žaizdos žemina. Taigi kiekvienas sužalojimas tau duoda galimybių vis labiau panašėti į Evangelijos vaiką“.

Kai siekiame maldingo artumo su Jėzumi, dažniau Jo lūpos taria mūsų vardus, idant uoliau sektume Juo, įveikdami ir pakeldami visus mums skirtus sunkumus ir padėtume tiems, kurie ypač prašo maldų…

Kun. Vytenis Vaškelis