Prisiliesti prie Jo Prisikėlimo galybės

Daina dar nesudainuota

Kai niekas Jo nebelaukė, kai, atrodė, jog nieko naujo negali būti po saule, nes mirtis, kaip įprasta, susidorojo su savo eiline auka (tiesa, Nukryžiuotasis jai buvo nemenkas laimikis), ir viskas baigėsi – Ecce Homo gyvenimo dainelė jau sudainuota, netikėtai Evangelija, skirta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventimui, ima pulsuoti iki šiol niekur negirdėtu Jo prisikėlimo iš numirusių įvykio skelbimu. Pasirodžiusysis, ignoruodamas žmonių susikurtą mandagumo gestą – nepasibeldęs į duris – tarsi iš niekur žengė į kambarį, ir šiuo netikėtu poelgiu ne tik pribloškė savo mokinius, bet realiu buvimu paliudijo, jog yra nesunaikinamas Gyvasis, vien iš neaprėpiamo maloningumo dėl visų mūsų – niekuo kitu nepakeičiamo Išgelbėjimo – tiek daug kentėjęs… Taigi iš tiesų Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4).

Kitos ramybės vaisiai

Ramybė jums!, tarė Prisikėlusysis saviesiems. Šie du žodžiai byloja apie ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą; apie taiką, kurios pasaulis negali duoti; apie viltingiausią šviesą, sklindančią iš Nukryžiuotojo šono, perverto ietimi… Tai ramybė, kuri ateina tada, kai mums jos labiausiai reikia.

Prisiminkime savo gyvenimo laikotarpį, kai jautėmės taip, lyg iš tiesų būtume nuvylę Dievą, ir dėl to mums atrodė, kad Jis nuo mūsų – už jūrų ir marių… Tai – mus suklaidinusios vaizduotės padarinys. Iš tiesų, kai suklystame, Jis esti arčiau mūsų, nes Jam ligoniai, ieškantys Gydytojo, rūpi labiau nei „sveikieji“, iš visų pusių apsistatę savikliovos skydais. Jis mums tebesako: Ramybė jums, ir kiekvienam dykai siūlo paprastus malonės, gailestingumo ir atleidimo žodžius, kuriuose gūdi ne tik mūsų abejonių, baimių, prieraišumų ir kitokių menkysčių sunaikinimo užtaisas, bet ir gyvojo vandens šaltinis, tekantis iš Eucharistinio Jėzaus Širdies ir gaivinantis mūsų širdis…

Siuntimas – ne siautimas

Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu… Tai misija, primenanti, jog esame pašaukti dalytis Viešpaties ramybe bei džiaugsmu su tais, kurių gyvenimai yra apsunkinti tuštybių griuvenomis, ir kas jas gali išmesti lauk, jei ne Tas, kuris atėjo pas mus ne sugniuždyti palinkusios į Jį nendrės (plg. Iz 42, 3), bet ją išgydyti ir ištiesinti, idant tapusi nauju malonės kūriniu, kuo dažniau žvelgtų į Gelbėtoją, o ne į save…

Naujos gyvybės alsavimas Dvasioje

Jėzus kvėpė į savo mokinius ir tarė:  Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos. Čia Dievo Dvasios dvelksmas siejasi su Pradžios knygos sukūrimo istorija. Kaip Dievas paėmė dulkių nuo žemės ir suformavo Adomo kūną, o paskui į jo šnerves kvėpė gyvybės alsavimą (Pr 2,7), taip panašiai ir Prisikėlusysis per Šventąją Dvasią teikė gyvybiškai svarbių malonių alsavimą savo mokiniams, kurie dėl žydų baimės buvo užrakinę duris – savaip izoliavosi nuo priešų, ieškodami psichologiškai raminančios paguodos…

Taigi Jėzaus velykinės dovanos mokiniams tūkstančius kartų pranoko jų siaurus žmogiškus lūkesčius. Dievo meilės alsavimas protingam kūriniui yra išmintingiausias individo sudievinimo planas, skirtas evangelizuoti kitus, nes Dangus labiausiai džiūgauja net dėl vieno asmens atsivertimo – vienos paklydusios avelės į Dievo gardą sugrįžimo (plg. Lk 15, 7).

Jo egzistencinė misija nekinta

Ir mes per Krikštą Šventosios Dvasios dėka tampame ne tik Bažnyčios nariais, bet ir naujais kūriniais Kristuje, nes mus Tėvas įskiepija Vynmedyje – savo prisikėlusio iš numirusių Sūnaus gyvenime. Dievo Sūnaus tikslas – kad Jo naujas gyvenimas taptų mūsų savastimi; o mes, per malonę tapatindamiesi su Juo ir džiaugdamiesi Jo artumu, savo širdyje vis labiau norėtume visais Jėzaus palaiminimais dalintis su aplinkiniais. Ypač su tais, kuriuos tebedusina nerimas ir įvairios baimės. Taigi Jėzaus misija nekinta – Jis nori įkvėpti naujos gyvybės šiam pasauliui būtent per mus. Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.

Kaip asmeniškai atsiliepsime į šią mus įpareigojančią pasiuntinybę pakilti nuo „minkštasuolių“ ir veikti taip, kaip nori pats mūsų tikrasis širdžių bei likimų Karalius?

Kun. Vytenis Vaškelis