Sekminės – gaivinantis sielą naujumas

Galybė, apimanti visą žmogaus esybę

Atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia tarsi ugnies liežuviais (Apd 2, 3) išsiliejo ant apaštalų. Čia ugnis minima ne tik norint pabrėžti Dievo meilės karštį, uždegantį galingą patepimą drąsiai apaštalauti, bet ugnies metaforoje glūdi ir Kristaus mokinių širdis nutyrinanti prasmė. Kadangi apaštalams buvo patikėta didinga žmonių žvejonės misija, todėl nepakako jiems suteiktų įvairių Dievo Dvasios malonių, kurios buvo iš karto matomos išorėje kaip duotybė; pavyzdžiui, įvairių tautų kalbomis stebuklingas kalbėjimas, skelbiant Dievo darbų šlovę… Dar labiau jiems reikėjo asmeninio charakterio stiprybės, kai siekiant dorybingo gyvenimo, diena iš dienos atsinaujina ir vidinis žmogus (2 Kor 4, 16).

Kalbų duotybės fenomenas

Jeruzalėje Sekminių dieną, pasigirdus ūžesiui, prie apaštalų susibūrė ir daugybė skirtingomis kalbomis (savo gimtąja kalba) kalbančiųjų… Kai apaštalai ėmė kalbėti kitomis kalbomis (visai jų nesimokę, – kai kurie juk buvo net beraščiai!), tai matančiuosius be galo nustebino, nes jie, būdami svetimtaučiai, girdėjo bei suprato, kad jie jų kalbomis šlovina Visagalį. Visi, kas tik tapo šio įvykio dalyviais, matydami objektyvią tikrovę – akivaizdų stebuklą, ir apimti visuotinės nuostabos, argi, per savo sąžinę nebuvo paraginti drauge su apaštalais pagarbinti ir patį šio minėto stebuklingo ženklo Kūrėją?  (Beje, Dievas be išimties visus mus iš nebūties pašaukė savo garbei).

Taigi, kiek buvo tokių, kurie, girdėdami jų kalbomis garbinančius Dievą apaštalus, suvokė, jog šis minėtas kalbėjimas tikrai ne jų pačių pastangų rezultatas, bet tai – tokia fenomenali duotybė, kurios neįmanoma sutalpinti į įprastus gamtos dėsnių (laipsniško) veikimo rėmus ir patys savaip pagarbino Jį?

Pirminė reakcija

Sekminių Dvasios pirmoji ir akivaizdžiausia dovana apaštalams – kitos kalbos, kaip būsimo tautų evangelizavimo visus žmogiškus mastelius pranokstantis vaisius, kurių šaknų tam tikrą kartumą jau dabar ėmė patirti Kristaus mokiniai. Ryškiai matomos Dievo dovanos dažniausiai glumina senąjį Adomo „kostiumą“ tebevilkintįjį, tai yra vien savimi pasikliaujantį asmenį. Todėl nenuostabu, kad netrukus tie, kurie įdėmiai klausėsi savo kalba Dievą garbinančių žodžių, ėmė abejoti tuo, ką išgirdo ir klausinėjo: Ką tai reiškia? (Apd 2, 12).

Pirmiausia žmonių mąstymas, kad galėtų pasiekti kilnesnį malonės lygį, kiekvienam reikia atgimti iš aukštybės (Jn 3, 1-8), Per Sekmines apaštalai buvo radikaliai perkeisti savo širdyse, nes iš anksto ruošėsi šiam įvykiui – pakluso Žengiančiojo kvietimui kasdien burtis draugėn bei nuoširdžiai melstis. O tuo tarpu tie, kurie asmeninius požiūrius bei nuostatas pernelyg sureikšmina, kliaujasi vien savo subjektyvia patirtimi, tarytum nuo jų daromų vienašališkų sprendimų priklausytų žemės sukimąsi aplink saulę… Kai žmonės stokodami proto nuolankumo, save ima aukštinti labiau nei derėtų, juose mąžta orumas, kaip tikrosios tapatybės požymis, skatinantis gyventi pagal sąžinės balsą ir liudijantis asmens dorumą, suteiktą paties Dievo.

Ką gauname, kai pavydime?

Kai įsisiūbuoja žmogaus arogancija, ji peržengia tolerancijos ribas. Tai iliustruoja ir tų elgesys, kurie, ką tik stebėjęsis apaštalais, pradėjo iš jų šaipytis: Jie prisigėrę jauno vyno. Užuot būtų užčiaupę lūpas ir patylėję, kai kurie iš pavydo ėmė save lyginti su tais, ant kurių Šventoji Dvasia nužengė ir juos „paskandino“ savo meilėje, įkvepiančioje veikti visų laikų žmonijos labui…

Kiek ir šiais laikais yra tikinčiųjų, kurie kaip įkyriai dūzgiančios musytės pakliūna į pavydo voratinklius, iš kurių išsilaisvinti galima tik su malda, pasiryžtant elgtis kitaip: „Nuo šiol, užuot save lyginęs su kitais, verčiau įdėmiau stebėsiu, ką man asmeniškai suteikia Viešpats (per žmonių gerumą, asmeninį triūsą, leisdamas išbandymus, kurie grūdina sielos galias bei mane ruošia kitam gyvenimui ir panašiai)“. Tebus palaimintas toks vidinis nusiteikimas, pirmiausia mane patį sutaikantis su pačiu savimi, nes nebūna tikro džiaugsmo be glūdinančio dvasią tam tikro skausmo.

Dievo valia – Sekminių Dvasios veikla

Ir toliau gyvenkime, kaskart kviesdami į savo vidų Dvasią – Globėją, kuris padės mums vis kopti į dvasines aukštumas, nes bet koks trypčiojimas vietoje yra dvasinio drungnumo klampynė, stabdanti mūsų judėjimą Meilės link… Šv. Kryžiaus Jonas savo Dvasinėje giesmėje drąsiai bylojo: „Didi yra meilės jėga ir atkaklumas – ji nugali ir suriša patį Dievą. Laiminga siela, kuri myli, nes Dievas yra tapęs jos kaliniu, atsidavęs viskam, ko ji trokšta. Toks jau Jis yra: jei tinkamai ir su meile Jo paprašysi, padarys tai, ko tu nori“.

Tad ko mes dabar labiausiai norime? Prisiminkime apaštalus. Kai jie po Sekminių ruošėsi keliauti į misijas, nežinojo, kad (dėl ištikimybės Jėzui ir Evangelijai) taps kankiniais. Tačiau savo ugdomos kantrybės tvirtumu jie tarsi Jį surišo, nes jų kasdieniai veiksmai liudijo jų visiškai atsiduodančią meilę Tiesos Dvasiai, nes jie pasitikėjo Jos vedimu, žinodami, kad jei, paklusdami Jai, mylės Ją iki galo, tada galutinai įvykdys Jėzaus jiems skirtą planą. Jų vidinis troškimas tolydžio lai tampa mūsų troškimu: Viešpatie, visur tebūna ne mano, o Tavo išmintingiausia valia!

Kun. Vytenis Vaškelis