Tik dėl mūsų pramynė takus į Gyvenimą

Gyvenimas Jo šlovei čia ir Anapus

Šio sekmadienio Šeštinių šventės liturginiai skaitiniai, skatina mus kuo plačiau atverti širdis Dievo Dvasios įkvepiančiam vedimui – su nuoširdžiu dėkingumu pagarbinti Jėzų, kuris, žengdamas į Dangų, amžinai per malonę pasiliko Jį išpažįstančiųjų savo vieninteliu Gelbėtoju širdyse: Ir štai aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Beje, kai savo gyvenimu garbiname Dievą, ne tik tikėjimo darbais (įprasmindami savo egzistenciją) tarsi perkame bilietus Namo, bet, pasak R. Kantalamesos, kas šlovina Jį, „marina žmogaus puikybę ir aukoja Jam pačiam maloniausią auką – Jo paties šlovę“.

Taigi kai stengdamiesi atsiriboti nuo savo apgaulingų ego įnorių, varžančių mūsų kilnius polėkius Dievop, leidžiame Viešpačiui kaskart laisviau veikti mūsų mintis ir pasielgimus, tada pastebime, kad mūsų protas, malonės paveiktas, vis dažniau daro tuos sąžiningus bei tikslingus sprendimus, atitinkančius Jo planus, be kurių negalėtume net pagalvoti, kad ir mums skirta su Jėzumi žengti ten, iš kur niekur kitur jau nebesinorės keliauti…

Tikėjimo tiesų sklaida – visiems!

Jėzus nėra nei vieno žmogaus atžvilgiu šališkas, todėl trokšta ir viso pasaulio  žmonių atsivertimo, idant (kai kurie nors ir paskutinę savo žemiško gyvenimo valandėlę) suspėtų su lemtingu atgailos atodūsiu kreiptis į Tą, kuris atidavė save kaip išpirką už visus (1 Tim 2, 6).

Todėl šiandien, minėdami Pasaulinę socialinio komunikavimo dieną, maldose prisimename ir tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius link Viešpaties pažinimo, idant malonė, sklindanti per įvairias krikščioniškos informacijos priemones, skatintų juos domėtis tikėjimu, artintų link Biblijos skaitymo ir vestų į katalikiškas bendruomenes, tai yra pirmiausia pas tuos jų narius, kurie su tikru džiaugsmu geba priimti naujai įtikėjusiuosius…

Kaip šlovinti Prisikėlusįjį?

Kadangi Jėzui labiau rūpėjo mūsų Išganymas, o ne Jo paties lygybė su Dievu, todėl Jis, visiškai nusižeminęs iki kryžiaus mirties ir savuoju prisikėlimu iš numirusių (Dievo Tėvo išaukštintas Jo dešinėje), dabar mus drąsina bei skatina štai ir tokiais žodžiais: „Jūs, mano mylimieji, su manimi tarsi tolydžio kylate į Dangų ne tik tada, kai atsukate nugarą nuodėmei, bet ypač, kai vienaip ar kitaip padedate tiems, kuriems sunku gyventi ir kurie kreipiasi į jus, prašydami pagalbos… Mano pasilikimas vargšų širdyse tam tikra prasme prilygsta manajam buvimui Švenčiausiame Sakramente, kuris pagarbinimui išstatomas monstrancijoje. Ir toliau savo altruistine meile bei tikėjimo darbais, – kuo galėdami, su malda pagelbėkite vargstantiems, ir tada per jus Dievui šlovė išsiverš iš Visatos gravitacinių jėgų „orbitos“ ir sklis iki pat begalinio Dangaus…“

Svarbi žinia

Kristaus grįžimas pas Tėvą įvyko kelioms dienoms belikus iki Dvasios Tiesos (Jn 14, 17) išsiliejimo ant Jos laukiančių apaštalų. Šeštinių sekmadienio pirmasis Apaštalų darbų skyrius byloja apie Jėzų, kuris savo mokiniams paskelbia svarbią žinią, jog greitu laiku jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia. Kai apaštalai, nesuvokdami, ką tai reiškia ėmė klausinėti Jėzų, gal Jis šiuo metu atkursiąs Izraelio karalystę?, sulaukė Jėzaus atsakymo, kuris tam tikru požiūriu buvo pranašiškas liudijimas apie galingą Dievo Dvasios veikimą per mokinius, kai Ji Sekminių dieną nužengs ant jų. Apaštalai negalėjo žinoti, jog jie, kai skelbs Evangeliją ir stebuklingais ženklais liudys jos teisumą lig pat žemės pakraščių, taps ne politinės Izraelio karalystės atkūrimo stebėtojais, bet dieviškos Karalystės – visame pasaulyje nesustabdomai augančios Bažnyčios – kūrimo pradininkais bei aktyviausiais dalyviais. Dėl jų radikalaus pasišventimo Gerosios Naujienos skelbimui visur daugės ištikimų Jėzaus sekėjų gretos, kurių gyvo tikėjimo liudijimas kitiems ir beatodairiškas   pasitikėjimas Prisikėlusiuoju, juos nuves į Dievo miestą – į dangaus Jeruzalę (žr. Žyd 12, 22).

Mūsų laukianti neišpakuota dovana

Kristaus Žengimas į Dangų – tai mūsų širdžių slapčiausių troškimų sužadinimas, kol iki galo nebus mums atskleistas egzistencinis mylimo kūrinio – žmogaus – išaukštinimo tikslas Anapusybėje, kai nuo kai kurių svarbiausių dieviškų paslapčių galutinai nukritusios priedangos atskleis tokį Gyvojo – Mylinčiojo – veido grožį, jog norėsis sakyti, kad Mesijas – ne tik vienintelis žmonijos Valdovas, bet Jis – per amžius mūsų širdyse gyvuojantis Emanuelis, kuriantis tokią maldingą nuostabą, kuri skatins mus Juo ir visa Švenčiausiąja Trejybe vien gėrėtis, galbūt kartkartėmis net išdrįstant paklausti: „Už ką gi, Viešpatie, man ši Tavosios meilės pertekliaus garbė?“

Kun. Vytenis Vaškelis