Ligos ir atjautos simbiozė
Žmogaus Sūnus atėjo į mūsų gyvenimą, kad, nubrėžęs aiškias gėrio ir blogio, melo ir tiesos ribas, išmokytų mus rinktis tai, kas kiekvienam žmogui suteikia perkeičiančio jo esybę kilnumo.
Pirmojo Jo atėjimo žemėje tikslas jau pasiektas: Jis, ant kryžiaus kentėdamas neapsakomas kančias, mirdamas ir prisikėlimu mirtį nugalėdamas, atliko tai, kas mums nupelnė amžinąjį išganymą. Esame Jo žaizdomis išgydyti (1 Pt 2, 24), kad suvoktume, jog Atpirkimui priklauso ne tik būsimoji mūsų Ateitis, bet ir visas daugiasluoksnis šiandienos gyvenimas, nes Viešpats sau užsikrovė visas mūsų ligas bei negales (plg. Mt 8, 17). Pasak katekizmo, „Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36)“.
Jo žvilgsnis visada yra panoraminis: Jis trokšta, kad mes paveldėtume visus Biblijoje užrašytus ir išsipildančius mūsų gyvenime pažadus. Vienas iš jų, – kai susergame, kad pirmiausia su tikėjimu kreiptumės į Jėzų prašydami išgydymo, ramybės… Sunkios ligos atveju ar prieš nelengvą operaciją, kviečiame kunigą, kad jis mums suteiktų Ligonių patepimo sakramentą ir mes gautume malonę, kuri, anot Ligonių patepimo apeigyno, „padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti…“
Minėto sakramento mums suteikiama antgamtinė dovana yra savaip adekvati mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui Viešpačiu. Jis yra tikrasis Gydytojas, kuris savo nuožiūra žmones gydo įžvalgiai atsižvelgdamas į mūsų žemišką ir ypač būsimos amžinybės gerovę. Kai Jis žino, kad greitas išgydymas, skiriamas žmogui, nepriartins jo arčiau Dievo, nes, jei bus visai pagydytas, tuoj užmirš, ką iš Jo gavo, ir vėl sugrįš į netikusius gyvenimo įpročius, tada jo išgydyti neskuba. Ligonis galbūt tik vėliau įsisąmonins, kad ši jo nešama ligos našta yra pagrindinė atrama tilto, jungiančio jo laikinų ligos lovos vargų bei dvasinių kovų vietą su artėjančia neapsakoma, visa pranokstančia amžinąja garbe (2 Kor 4, 17). Beje, ne visiems pavyksta laikytis Jėzaus įspėjimo: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ (Jn 5, 14).
Nors ligos atveju pirmumą teikiame tikėjimui ir maldai, bet nenuvertiname ir didžiulio medikų indėlio bei vaistų naudos, per kuriuos irgi veikia gydančioji malonė. Kartais pakanka vieno širdingo pasimeldimo ir ligonis tikrai gyja… Bet dažnai reikia medicininių preparatų, kurių dėka sergantieji pasveiksta ir dėkoja Dievui už savo geruosius rūpintojėlius – gydytojus ir namiškius. Antai gerasis samarietis – įsikūnijusio gerumo pavyzdys. Jis kelyje rado sužeistąjį, ant to pusgyvio žmogaus ne rankas uždėjo ir meldė, kad Dievas jį bematant išgydytų, ir jie linksmi išsiskirtų, bet aptvarstė jo žaizdas, „nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10, 34)…
Kartais Viešpats neskuba savo ištikimųjų išgydyti ir dėl to, kad jie savo kūne papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24). Neįmanoma dar kažkuo papildyti visiškai pilnai įvykdytą Kristaus atpirkimą. Šis Jo šventas darbas yra tobulai užbaigtas. Tačiau Jis nori, kad mes, vis labiau panašėdami į Jį, su kantrybe priimtume tuos išmėginimus, kurie yra mums skirti bei neišvengiami. Klara Liubik (Chiara Lubich) rašė: „Kiekvieną kartą, kai priimame kentėjimą vienybėje su Jėzumi, reiškia, kad priimdami visus bandymus (…), be nenaudingo nagrinėjimo, mes tampame Jo artimiausiais bendradarbiais išganymo darbe. Kentėjimas, (…) kurį pasaulis atmeta kaip bjaurų ir beprasmį, turi neįkainojamą vertę Dievo plane: tai yra priemonė, kurią Jis naudoja skleisti malonę pasaulio išganymui“.
Kai kas galvoja, kad, pavyzdžiui, onkologinių ligų tikrai galime išvengti, jei stengsimės gyventi tvarkingai ir sveikai. Antai vienuoliai, kaip neseniai skaičiau išleistoje knygoje apie vienuolinį gyvenimą, „susilaikymą, savęs apribojimą, išsižadėjimą bei auką laiko ne jėgų pakirtimu, bet nuostabiu būdu joms sustiprinti, vaistu kūnui ir priemone sielai išvalyti“. Šiuos tikrai sveiko gyvenimo principus visiems vertėtų apmąstyti ir lanksčiai sau prisitaikyti…
Bet yra ir kita gyvenimo pusė. Štai prieš kelis metus Tarptautinė kovos su vėžiu asociacija skelbė, kad nors „vaikų vėžys sudaro tik nedidelę dalį visų vėžinių susirgimų, kasmet pasaulyje ši liga diagnozuojama daugiau nei 160000 vaikų. Teko skaityti JAV Nacionalinio Vėžio Instituto parengto leidinio „Vaikai ir jauni žmonės, sergantys vėžiu: vadovas tėvams“ ištrauką: „Vaikai iki dviejų metų amžiaus sergantys vėžiu nesupranta, kas jis yra“. Visi, kurie stengiasi teisingai bei sveikai gyventi ir mano, kad kitus ligos ištinka tik dėl to, kad jų gyvensena neatitiko aukštesnių moralinių standartų, klysta, nes šie vaikučiai yra nebylus šauksmas, kviečiantis pripažinti faktą, kad klastingu vėžiu suserga net bejėgiškiausi mažutėliai, kurių ateitis priklauso tik nuo Dievo gailestingumo, įvairiais būdais pasireiškiančio per medikų ir tėvelių rūpestingumą, nuoširdžią maldos užtarėjų grupės maldą…
O tie nekalti vaikeliai, kurie ką tik buvę motinos įsčiose, bet dėl vėžio ar kitų ligų komplikacijų po šio vos žybtelėjusio gyvenimo iškart yra priversti jį palikti, keliauja pas Tą, iš kurio išėjo ir vėl pas Jį sugrįžta ne tuščiomis, bet pasipuošę, tiesa, gal mažiau švytinčiomis tų Nekaltųjų Vaikelių karūnomis, kurie dėl Kristaus kadaise Betliejuje neteko gyvybės…
Taigi visų sergančių mažutėlių vargai nėra beprasmiai, nes Dievo Avinėlis jų kančias sumaniai įkomponuoja į visuotinį žmonijos gelbėjimo planą, kurio harmoningu išbaigtumu galėsime gėrėtis Ten, kur, prieš mums pradedant egzistuoti, jau buvo sumanytas.
Kun. Vytenis Vaškelis