Jo atėjimas – lemtingas
Kasdien matome besikeičiančius pasaulio reiškinius, į kuriuos atitinkamai reaguojame: vienus priimame kaip gyvenimo neišvengiamybę, pavyzdžiui, savaip tolerantiškai vertiname tuos įvykius ar orų permainas, kurie nuo mūsų nepriklauso. Bet yra dalykai, kurie lemia mūsų ateitį… Niekas negali būti abejingas tam Asmeniui, kuris dėl to atėjo pas mus, kad mes, atėję pas Jį, visados pasiliktume su Juo.
Viskas prasideda nuo prioritetų pasirinkimo. Dar prieš Adventą prasidėjęs lenktyniavimas, kuriame mūsų krašto mieste bus pastatyta gražiausia Kalėdų eglė, neturi tiesioginės sąsajos su Kristaus gimimo šventimu. Įspūdingais šviesos deriniais kerinčiai spindinti eglės dekoracija, daugelį kaip magnetas traukianti prie savęs, visada bus vadinama tik spalvingu daiktu, o Viešpaties apsireiškimas žemėje visada bus mums pasirinkimo iššūkis priimti Jėzų į savo širdį ir apsispręsti kardinaliai keisti gyvenimo kryptį ar gruodžio 25 dieną, vieną kartą per metus, atėjus į bažnyčią ir dalyvavus iškilmingose Gimusiojo garbei pamaldose, paskui paviršutiniškai, su tam tikra nostalgija manyti: „Kai prieš mėnesį aikštėje mačiau eglės įžiebimą, buvo linksmesnių įspūdžių…“
Kad geriau suprastume, kodėl iš dangaus ruošėsi pas mus ateiti ir įsikūnyti Dievo Sūnus, prisiminkime Jo gimimo priešistorę. Anuomet fariziejai ir Rašto aiškintojai pasižymėjo išoriniu pamaldumu, bet dalis jų, stokodami gilaus tikėjimo bei nuoširdaus bendravimo su Viešpačiu ir pirmenybę teikdami savo protėvių tradicijai, pavyzdžiui, laikėsi susigalvotų nuostatų, jog šabo dieną ne tik negalima einant per lauką lukštenti javų grūdų, gydyti susirgusių, ruošti vaistų, bet net jų duoti ligoniams, išskyrus atvejus, kai sergančiajam grėsė mirtis. Taigi Mozės Įstatymo žinovų iškraipytas mokymas kai kada panašėjo į fanatišką, paminusį elementarius sveiko proto principus, aiškinimą. Daugelis žydų niro į vis juodesnę dvasinę tamsą…
Nenuostabu, kad izraelitai, pasiklydę savo mintyse, prarado įžvalgumo malonę, ir, savanaudiškai aiškindami Senojo Testamento pranašystes apie būsimą Mesijo pasirodymą, manė, kad Jis išvaduos juos iš romėnų okupacijos bei išaukštins savo išrinktąją tautą. Jie net nepagalvojo, kad Ateisiančiojo misija bus visiškai kita – ne ginklu, bet savo Kraujo praliejimu, mirtimi ir prisikėlimu iš numirusių išgelbėti Izraelį bei visą pasaulį nuo amžinosios pražūties.
Dievas tapo žmogumi, kad kiekvienas žmogus būtų savaip sudievintas ir pajėgtų suvokti, jog vergauti nuodėmei – nusiristi žemiau gyvulio, o pažinti Viešpatį ir, susijungus su Juo tapti viena dvasia su Juo (1 Kor 6, 17) – ne tik atrasti savo prarastą orumą bei neblėstančią garbę, bet visą gyvenimą, atsidavus Dievo Dvasios vedimui, tarnauti Jam bei artimui, kad amžinybėje svarbiausi mums suteikti troškimai išsipildytų… Taigi mūsų galutinis „įsikūnijimas“ Jame visiškai priklauso, kaip mes priimame Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, dvasinį susinaikinimą – kenozę, kai Jis, būdamas Aukščiausiasis, dėl mūsų tapo prakeikimu (Gal 3, 13), nes kaip pelnytai nubaustas nusikaltėlis kybojo ant kryžiaus. Jei malonei veikiant, išvengę kad ir mažiausio pasipiktinimo savanoriškai Žengiančiuoju į mirtį (plg. Mk 14, 27), nesiliausime pasitikėti ir sekti Juo, būsime palaiminti suprasti giliausią Kalėdų paslaptį – Jėzus gimė, kad mirtų, prisikeltų, ir dėl to mes jau dabar turėtume apsčiai Gyvenimo…
Nors esame Dievo meilės šedevrai, panašumu į patį Kūrėją pranokstantys savo žemiškąją paskirtį, tačiau niekada negalėsime būti lygiai tokie patys kaip Jis. Suklaidintų Rojaus gyventojų užmačia absoliučiai susitapatinti su Dievu, ne tik prieštarauja suvereniai Jo valiai, bet šis rafinuočiausias melas bumerangu atsigręžia į patį žmogų ir griauna jo tikrosios savasties šventovę… Kūriniui pakanka, kad jis taptų tolydžio panašesnis į patį Dievą. Mūsų pastangos panašėti į Tą, kuris dėl mūsų tapo Tarnu, atskleidžia žmogaus esmės bei prasmės uždangą: tarnaudami kitiems iš tiesų įgyjame Dievo charakterį, bet niekada netapsime „ketvirtuoju“ amžinai šlovingosios Trejybės Asmeniu. Dievas gali prisiimti žmogystę (Jam nėra negalimų dalykų), tačiau žmogui priimti ontologišką Jo tapatybę – bergždžios ir beprasmiškos pastangos.
Tik Jonas Krikštytojas, iš pat motinos įsčių kupinas Šventosios Dvasios (Lk 1, 15), atsidūręs Senojo ir Naujojo Testamentų epochų sandūroje, geriausiai suvokė ypatingą dangaus Pasiuntinio – Dievo Avinėlio – apsireiškimo tikslą ir todėl su nepaprastu nuolankumu bylojo, jog jis nevertas net prisiliesti prie Jo kurpių dirželio (plg. Lk 3, 16). Kaip šv. Jonas Krikštytojas rengė izraelitus Mesijo atėjimui, taip mes ruošiamės Kalėdų šventei.
Artėjant 1980 metų Kalėdoms, popiežius Jonas Paulius II su daugiau kaip 2000 vaikų bendravo vienoje Romos parapijoje. Jis vaikų klausė, kaip jie ruošiasi Kalėdoms. „Malda“, – šaukdami atsakė vaikai. „Gerai, malda… Taip pat ir išpažintimi. Turite išpažinti nuodėmes, kad paskui galėtumėte priimti Komuniją. Ar tai darote?“, – klausė Popiežius. Tūkstančiai vaikų dar garsiau šaukė: „Darome!“ „Taip, tai turite daryti“, – sakė Jonas Paulius II, ir truputį tyliau pridūrė: „Popiežius taip pat išpažins nuodėmes, kad vertai priimtų Kūdikį Dievą“.
Taigi širdies nutyrinimas atnaujina proto įžvalgumo skvarbumą ir pritraukia malonę tarti ir veikti: „Jėzau, jei Tu, dar prieš gimdamas, nepabūgai savojo kryžiaus Golgotoje, suteik mums nepalaužiamo ryžto visada elgtis taip, kaip Tu mūsų vietoje elgtumeisi“.
Kun. Vytenis Vaškelis