Laiko nesustabdysime ir nesusigrąžinsime
Naujųjų metų pirmų laiko valandėlių tėkmė savaime niekuo nesiskiria kitų dienų. Bet kai prisimename buvusius įvykius, kuriuos 2018 metais minėsime ar švęsime jų jubiliejines sukaktis, suvokiame, kad laikas yra duotybė, kuri tarnauja mūsų gerovei, nes, pavyzdžiui, kasmet svarbiausių krikščioniškų ir tautiškų švenčių šventimas į mūsų širdis bei sąmonę įspaudžia vis didesnį tikrumo išgyvenimą, jog mūsų laikina egzistencija bus kilniausiai pašventinta tada, kai, tinkamai pasinaudoję laiku tarsi ėjimu per siaurą lieptą, anapusybėje galėsime būti verti širdimis susilieti su Tuo, kurio rankose esti ir laikai, ir amžinybė…
Laiko judėjimas nepriklauso nuo mūsų. Ar mes galvojame apie metus, ar ne, jie ateina ir praeina. Mums svarbu žinoti ne kaip laikas eina, bet kaip mes elgiamės tose laiko atkarpėlėse, iš kurių audžiamas visas mūsų gyvenimo kilimas, priklausantis Dievui. Nors būsimus 2018 metų įvykius dengia tam tikra nežinomybės skraistė, bet mes, pasitikėdami Dievo Apvaizda, sakome, kad jei stengsimės Jai būti ištikimi, iš Jos sulauksime naujų palaiminimų bei išmėginimų, nes į Dievo Karalystę mums lemta keliauti per daugelį vargų (Apd 14, 22). Mus stiprina bei guodžia pažado išsipildymas: „Žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).
Tikėjimas byloja, kad mes iš tiesų jau dabar esame amžinybės prieangyje, o mirtis bus tik galutinės pergalės iškovojimas (plg. Fil 1, 21). Jei tikime šiais žodžiais, dar uoliau darbuojamės, būdami įsitikinę, kad dangus jau yra prasidėjęs čia ir dabar, kai triūsiame žinodami, jog Viešpats (geriau nei mes patys save) mato mus šiame laike ir, nepaisydamas mūsų klaidų, kurias apgailime, džiaugiasi mūsų gyvenimo įprasminimu Jame. Taigi mūsų net menkiausi veiksmai niekur nedingsta…
Daugelis naudoja kalendorius, kuriuose fiksuoja būsimus susitikimus, darbus ir panašius dalykus. Krikščioniškame metų kalendoriuje yra iš anksto surašytos šventės, prie kurių deriname savo įvairių užsiėmimų tvarkaraštį. Prioritetams visada dega žalia šviesa: tai, kas gyvenime svarbiausia, negali atsidurti mažesnių dalykų šešėlyje. Antai Kristaus malonės priėmimas į žmogaus širdį visuomet pranoks kitiems metams preciziškai parengtą asmeninės saviugdos programą, kuri, užuot asmenį artinusi link Dievo Sūnaus pažinimo bei visa širdimi Jam atsiduodančios tarnystės, visą dėmesį sutelkia į prigimtinių galių ištobulinimą ir perdėto pasitikėjimo savimi pačiu patenkinimą… Tikras pasitikėjimas savimi įgyjamas tada, kai pirmiausia pasitikime Jėzumi bei Jo tiesa ir negaišdami atliekame kasdienius veiksmus, kurie (neabejojame) yra teisingi, sąžiningi, teikia garbę Dievui, pašventina mūsų bei kitų gyvenimus.
Maldingas pasitikėjimas Šventosios Dvasios vedimo išradingumu, kai Ji, savaip prisitaikydama prie skirtingų mūsų charakterių, požiūrių, įsitikinimų, intelekto koeficiento ir elgesio, stengiasi mus kūrybingai įkvėpti, kad mes priimtume tinkamus sprendimus, išlaisvina Jos veikimo spontaniškumą (plg. Jn 3, 8), apvalo nuo apsipratimo dulkių, blokuojančių mūsų dėmesingumo aštrumą ir proto įžvalgumą. Tai padeda suvokti, kad rengimasis krikščioniškoms šventėms švęsti yra mūsų viso gyvenimo ašis, nes būtent ruošdamiesi šventėms ne tik kartais jaučiame prie Viešpaties artėjimo džiaugsmą ir kvietimą dar ryžtingiau atsiriboti nuo tų praeinančių dalykų, su kuriais mus dar sieja prieraišumas, bet mus apšviečianti šviesa primena, kad visos mūsų pastangos patikti Dievui yra repeticija, įvedanti į tą šlovingąją Švč. Trejybės betarpiškoje aplinkoje šventimo šventę, kurioje mums atsivers tokia dieviškos pilnatvės pažinimo kontempliacija, kurios malonės didingumas pranoks visus kentėjimus, patiriamus žemėje (plg. Rom 8, 18).
Kadangi net tobuliausias Visatos kūrinys savo intelektu ir kitomis savybėmis negali susilyginti su Kūrėju, todėl kiekvieno žmogaus širdis dvasinių jėgų yra pašaukta semtis iš vienintelio Dievo šaltinio gelmių. Taigi Naujieji metai vieniems tebus atnaujinantis tolesnio bendrystės santykio su Viešpačiu įprasminimas, o tiems, kas žengs tik pirmus žingsnius sekdami Kristumi, maldose linkėsime stiprybės, nes gyvenime esti tiek daug netikrumo kaukėmis prisidengusių pagundų, kad ypač jauniems tiesos bei gyvenimo prasmės ieškotojams sunku nuosekliai dvasiškai augti, kai jie kasdien mato daug žmonių, besivadovaujančių dvigubais veidmainingo gyvenimo būdo standartais…
2018 metai – mūsų valstybės atkūrimo šimtmečio ir partizano Adolfo Ramanausko – Vanago metai, prisimenant visų partizanų kovos su sovietų okupacija svarbą ir ypač minėtos istorinės asmenybės kankinystę, beje, dėl kurios neseniai visiškai nepagrįstai iškeltos abejonės daug kam atvėrė pažinimo akis, nes apie A. Vanago pasiaukojimą daugiau sužinojo ir tie, kuriems jis buvo labai mažai žinomas. Partizano A. Vanago auką, skirtą Lietuvos laisvės iškovojimui, galime lyginti su palaimintojo arkivysk. Teofiliaus Matulionio, dėl drąsaus Kristaus liudijimo ilgus metus kalinto sovietiniuose kalėjimuose, kankinystės auka, kurią Dievas prijungė prie visų kitų mūsų kankinių žygdarbių, padėjusių 1991 metais atkurti Nepriklausomybę.
Artėdami prie Naujųjų metų slenksčio, prisiminkime neseniai pasakytus popiežiaus Pranciškaus žodžius, kurie tegul būna mūsų stiprybė. Savo kalboje (minint šv. Stepono šventę) jis paminėjo kankinių Motiną Mariją ir prašė: „Su pasitikėjimu meldžiame, kad Ji padėtų mums priimti Jėzų kaip mūsų gyvenimo Viešpatį, ir mums patiems pagelbėtų tapti drąsiais Jo liudytojais, nebijančiais asmeniškai sumokėti už ištikimybę Evangelijai“.
Kun. Vytenis Vaškelis